Kažkada, senai senai, Aliaska buvo įrašyta norimų aplankyti vietų sąraše vos ne pirmu numeriu, tačiau po kelerių metų skrydžių paieškų ta mintis po truputį slopo niekaip nerandant pigesnių nei 1000-1200€ skrydžių. Galiausiai išvis rankos buvo nuleistos ir susitaikyta, kad tas žemės lopinėlis bus tyrinėjamas dokumentinių filmų dėka. Kol 2023 metų vasaros pradžioje lyg iš giedro dangaus nukrito skrydis iš Rygos už 450€ rugpjūčio mėnesiui, kurio buvo tiesiog neįmanoma atsisakyti. Tad trys bičai: Julius, Arnoldas ir Mindaugas nusprendė – JAM’am Aliaską!
Pasitarus su bendrakeleiviais buvo priimtas sprendimas svečiuotis Aliaskoje 10 pilnų dienų. Ir turiu pasakyt, kad tai buvo didžiausia ir vienintelė klaida padaryta šioje kelionėje. Viso vizito Aliaskoje metu nesutikom nei vienų turistų, kurie čia svečiuotųsi tokį trumpą laikotarpį. Žmonės čia atvyksta trim savaitėm mažiausiai, tad pirma rekomendacija prieš keliaujant į Aliaską, pasitaupyti atostogų dienų ir ten nuskridus ja tiesiog mėgautis ir gyventi. Daug dienų reikia ne tik dėl didelių atstumų, ypač gražių vietų ir nenoro jas palikti, bet ir dėl absoliučiai nenuspėjamo oro.
Nusileidus sostinėje Anchorage, Aliaska mus pasitiko giedru dangumi ir šildančia saule:
– Šiandien yra vos antra diena po kokių trijų savaičių lietaus, kai išlindo saulė, – sekančia dieną svečiuojantis mažame Lietuvos muziejuje mums sako Aliaskos lietuvė Svaja. – Jums labai pasisekė, nes visa ši vasara yra labai lietinga, senai kada tokia prasta bebuvo Aliaskoj. Tad pabandykit įsivaizduoti, kad susiklosčius nesėkmingoms aplinkybėms ir suplanavus čia praleist vos 10 dienų, gali išpulti taip, kad teks pastoviai mirkti lietuje. Ir tai dar tikrai ne vienintelis minusas. Lietinga ir ūkanota diena ne tik suteikia diskomfortą, bet tuo pačiu ir paslepia visus didingus gamtos vaizdus, tolumoje stūgstančias snieguotas kalnų viršūnes, beribius slėnius ir visą tą didybę, kurią pasiūlyti gali laukinė Aliaska. Mums šįkart šypsojosi sėkmė, nes iš 10 dienų net 6 buvo kone idealus oras, tad turėjom fantastišką galimybę grožėtis pritrenkiančiais gamtos vaizdais.
Svaja – didelė Lietuvos gerbėja ir aktyvistė, karo metu su tėvais pabėgusi iš Lietuvos. Ji puikiai kalba lietuviškai ir beveik visą savo laisvalaikį skiria puoselėdama savo pačios įkurtą muziejų Lietuvos tematika. Jame yra daugybė tiek naujų, tiek karą menančių suvenyrų. Kai svečiuositės Aliaskoj, nepagailėkit pusdienio ir aplankykit netoli Anchorage gyvenančią puikios širdies Aliaskos lietuvę ir jos nuostabųjį muziejų!
Aišku, ne viskas šioje kelionėje klojosi kaip iš pypkės. Kadangi Aliaskoje nėra absoliučiai jokio viešojo transporto, keliauti joje be automobilio yra praktiškai neįmanoma. Tad gerokai iš anksto per Turo sistemą rezervavom Volvo automobilį visam kelionės laikotarpiui. Nors namų darbai padaryti, tačiau pabudę ryte gaunam žinutę, kad mūsų Volvo išvakarėse patyrė mažą avariją, kurios metu sulankstytas priekinis bamperis ir iš pat ryto jos negausim. Automobilių pardavimo bei nuomos verslu užsiimantis puertorikietis Pedro deda visas pastangas, kad kaip galima greičiau sutvarkytų automobilį. Apmaudu, bet vietoj ankstyvo išvažiavimo saulėtą dieną, teko 5 gražiausias dienos valandas pralaukti tiesiog automobilių aikštelėje. Tačiau laukti buvo verta, nes Volvo pateisino savo, kaip itin patikimos mašinos, vardą ir atlaikė didelius atstumus įvairios kokybės bei dangos keliais. Atlaikė net vieną gerą šuolį. 🙂
Aliaska – viena brangiausių JAV valstijų. Iš tikro, tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendėm čia svečiuotis vos 10 dienų. Nakvynių kainos sostinėje ar aplinkiniuose miesteliuose siekia nuo 100$ žmogui, o šalia lankytinų vietų net 200-250$ ir daugiau už naktį. Tad į bagažą iš namų buvo pasikrauti termo drabužiai, vilnonės kojinės, keturvietė palapinė bei savaime prisipučiantys čiužiniai ir nuspręsta nakvoti stovyklavietėse.
Ačiū Aliaskai, kad tą pirmąją stresinę dieną, jau vakarėjant ieškant vietos nakvynei, pasirūpino geru oru. Nes išties, esant tai nežinomybei kaip ir kas, mažiausiai norėtųsi dar papildomo šlapio spaudimo iš viršaus 🙂 O tas stresas iš tikro buvo be reikalo. Dar niekur kitur pasaulyje nematėm taip puikiai išvystytos kempingo sistemos. Ne paslaptis, kad Aliaska yra stovyklautojų rojus. Čia pilna įspūdingų ežerų, o prie kiekvieno ežero ar įspūdingesnio upelio yra įrengtos stovyklavietės su vieta palapinei, automobiliui (kemperiui) bei žinoma laužaviete su stacionariom grotelėm. Žodžiu, viskas ko reikia tikram stovyklautojui. Žinoma, tai nėra nemokamai ir kainuoja maždaug 10-25$ už vietą nakčiai, bet tai yra juokingi pinigai palyginus su nakvynės kaina apartamentuose. Tačiau yra vienas bet. Kaip jau minėjau, orai Aliaskoje labai greit keičiasi ir nepaisant gero ir šilto oro dieną, rytas čia vistiek itin šaltas ir drėgnas, tad miegui reikia turėti termo drabužius bei vėsiam orui pritaikytą miegmaišį. Visą dieną ir naktį pliaupiantis lietus taip pat suteikia “žavesio” nakvynei palapinėje, tad mėgstantiems komfortą ir šilumą, toks kelionės per Aliaską variantas nėra labai tinkamas arba jam reikia specialiai morališkai pasiruošt. Ir nors pas mus pradinis planas buvo kas trečią-ketvirtą naktį apsigyvent kokiam nors miško namelyje, ta mintis einant dienoms dingo kažkur migloje ir palapinė buvo statoma kiekvieną mielą vakarą 7 dienas iš eilės, nekreipiant dėmesio koks tuo metu yra oras.
Apsistoję pirmai nakčiai prie Elkitnos ežero, buvom tie turistai, kurie ėjo miegot paskutiniai (šildėmės), bet, išgaravus šilumai, kėlėsi patys pirmieji sulig aušra. Susipakavę nuo rasos peršlapusią palapinę ir paknabinėję pusryčiams gigantišką prekybcentryje pirktą keptą vištą už 5$, anksti ryte važiuojam iki Independence aukso kasyklos miestelio. Šiaip tą vištą pilnais žandais valgėm 2 dienas, tad, pridėjus dar nakvojimą palapinėse, Aliaskos brangumas tapo mitu. Jau tada pasirodė pirmi ženklai, kad be reikalo pergyvenom dėl jos brangumo ir tos 10 dienų yra ašara, palyginus su laikotarpiu, kurį reiktų skirti šiai valstijai. Ypač kai yra vištos už 5$.
Independence auksakasių miestelis, esantis šalia pat Hatcher perėjos, šiuo metu tapęs istoriniu valstijos parku su keliolika medinių puikiai išsilaikiusių medinio karkaso namų. Čia taip pat yra ir kalnų ežeriukas, į kurį ir padarėm savo pirmąjį apšildomąjį žygį. Visa ši istorinė vieta, Hatcher perėja ir gamtos grožis važiuojant per ją verta nusukimo nuo pagrindinio greitkelio, ypač, kai nereikia grįžti tuo pačiu keliu atgal ir važiuoji tik į priekį link Denali nacionalinio parko.
Aliaska ne tik įspūdingos gamtos vaizdų, bet ir laukinių gyvūnų kraštas. Retas kuris iš čia grįžta namo nepamatęs meškos, briedžio, elnio ir kitų gyvūnų. Žinoma jų koncentracija nei iš tolo neprimena to, kas dedasi Afrikos savanose, bet vistiek, miegant stovyklavietėse ar einant į žygius, privaloma turėti purškalą meškom baidyt. Taip pat nelaikyti atvirai maisto, nes jo kvapas stipriai vilioja net 2000 kartų stipresnę uoslę nei žmogus turinčias meškas. Ypač naktimis. Stovyklavietėse ar ilgesniuose treiluose yra maisto saugyklos, kuriose privalu laikyti savo maistą, taip apsisaugojant nuo nelauktų svečių. Denali nacionaliniame parke, dvi dienos prieš mums atvažiuojant, vienoje iš stovyklaviečių pasisvečiavo meška, išdraskė keletą palapinių. Spėjama, dėl netinkamai ir ne vietoje laikomo maisto. Patekus į kritinę situaciją visada po ranka reikia turėti specialų purškalą meškai atbaidyt, tačiau jo naudojimas yra paskutinis neplanuoto susitikimo su laukiniu gyvūnu etapas. Pastebėjus mešką svarbu išlikt ramiam ir stebėti gyvūno elgseną. Jeigu meška pradeda judėti link jūsų, pirmiausia reikia stengtis kelti kaip galima didesnį triukšmą. Būtent dėl to yra rekomenduojama į žygius neiti vienam, einant grupėje kalbėtis, dažna turistų kompanija kartu vedasi ir šunį. Jų meškos, kaip ir triukšmo, labai nemėgsta. Purškalas naudojamas tik meškos puolimo atveju, kai gyvūnas priartėja iki 8 metrų nuo jūsų. Priešingu atveju dujos tiesiog išsisklaidys ir meškos neatbaidys. Be to, naudojamas flakonėlis ištuštėja per 4 sekundes, tad veikti reikia itin tiksliai. Atrodo paprasta ir elementaru, Vatsonai, bet man įdomu kiek adekvatūs būtų veiksmai papuolus į tokią situaciją. 🙂
Po pirmos labai vykusios nakvynės prie Elkitnos ežero, antrai nakčiai mes vėl ieškom nakvynės vietos prie ežero. Įvažiavę į Denali valstybinį parką, sustojam prie Byers ežero esančios stovyklavietės. Nors iki tamsos dar daug laiko, tačiau ši vieta pasirodė tokia graži, kad nusprendėm šiandien toliau nebevažiuoti. Šiltas ir giedras vakaras, visiškai nurimęs vėjas net suviliojo įšokti pasipliuškent Aliaskos ežero vandenyje. Ir jis tikrai nebuvo toks vėsus, kaip galima buvo įsivaizduot. Išdžiūvus po maudynių, pasiėmiau vieną alaus skardinę ir išėjau parinkti sausuolių. Palei ežero krantą eina gražus ir vaizdingas takelis, tad nusprendžiau dar truputėli pasivaikščioti, įsidėmėdamas sausuolių vietas, kad grįžtant galėčiau pasirinkti. Paėjus nepilną kilometrą palei ežero krantą, kažkaip nejučia susivokiu, kad nesilaikau visų tų žygių taisyklių, kurias žinojau ir aprašiau prieš tai. Esu visiškai vienas, neturiu jokio purškalo, eidamas nekeliu triukšmo. Turiu rankose tik tuščia alaus skardinę, kurią esant sitacijai naudosiu sukeldamas triukšmą. Paėjus dar kelis šimtus metrų takelis siaurėja, krūmai dideja ir aš pajaučiu, kad jeigu kur ir įmanoma sutikti mešką Aliaskoj, tai šita vieta tam yra ideali.
Elgiuosi visiškai priešingai negu reiktų: einu tyliai nekeldamas jokio triukšmo, tačiau atsargiai ir pasiruošęs už kiekvieno takelio posūkio tam netikėtam susitikimui. Ir ką jūs manot. Už vieno iš posūkio, maždaug už 40-50 metrų nuleidusi galvą ant tako stovi juodoji meška. Ji staiga pakelia galvą ir lygiai taip pat išsigandusi manęs, kaip kad aš jos, pasuka nuo ežero kranto aukštyn į tankų mišką. Aš apsisuku aplink kulną ir besimėgaudamas adrenalino suteikta euforija bei spurdančia širdim sparčiu žingsiu grįžtu atgal, kas sekundę atsisukinėdamas, ar kartais tik tas mielas ir švelnus gyvūnas nebėga link manęs artimiau susipažinti. Pirmoji pažintis ir atiduota abipusė pagarba baigėsi be didesnių konfliktų, o aš laimingas ir, gavęs to, ko labiausiai norėjau iš Aliaskos, grįžtu “perėjęs šį žaidą” jau trečią kelionės dieną. Fantastiškai nuostabi diena!
“Jeigu jau esi Aliaskoj – tiesiog privalai aplankyti Denali nacionalinį parką.” Taip ir panašiai trimituoja visas internetas. Tiesos yra. Ir nepaisant to, kad dėl mižiniškos nuošliaužos Denali parkas yra pasiekiamas tik iki 44 mylios (keliu kursuoja specialūs parko autobusai), tai vistiek labai graži vieta, kurioje iš arti matėm briedžius ir elnius bei tolumoje, aukštai kalno papėdėje, grizlio patelę su trimis mažais meškučiais. Čia taip pat apstu tiek mums įprastų medžiuose gyvenančių voveryčių, tiek Arktinių žemės voverių. Labai norėjome pasiekti polichrominius parko kalnus, tačiau nuėjus apie 5km, kelią pastojo nuo ledyno atitekanti upė, kuri, dėl visą naktį pliaupusio lietaus, buvo per daug srauni ir ją peršokti neprisėmus batų buvo praktiškai neįmanoma, tad kalnais pasimėgavom per didelį atstumą. O naktis Denali nacionalinio parko stovyklavietėj buvo tikrai sunki. Stiprus lietus, vėjas, drėgmė ir šaltis – visas šis nuostabus komplektas mus lydėjo per visą naktį nuo vakaro iki pat ryto. Šarmo pridėjo ir žinojimas, kad mūsų stovyklavietę kerta meškų takas, tad naktį ant palapinės ir nuo medžių šalimais and žolės krentantys vandens lašai nei vienam iš mūsų neleido giliai užmigt. O gal čia meška šlepsi?!
Pilnai Denali nacionalinis parkas vėl bus atidarytas tik 2026 metų vasaros gale, pabaigus statyti nuošliaužią aplenkiantį tilta. O iki tol pačios gražiausios parko vietos pasiekiamos einant pėsčiomis 4 dienas, nebijant kirsti upių, susitikimų su meškom, tad būsiu atviras: šiuo metu norint patirt viską, ką gali duoti Denali parkas, reikia pasiruošt rimtam žygiui bei galimiems iššūkiams. Arba į Denali važiuot 2027 metų vasarą. Iki tol Denali parko lankymas primins tiesiog žiūrėjimą į dailų bestselerio viršelį, taip jo ir neatsiverčiant: gražu, bet žinai, kad visas malonumas slepiasi viduj.
Ir nors Denali parko lankymas buvo kiek nuviliantis, kitas mūsų sprendimas pasiteisino su kaupu. Pagal pirminį planą turėjome toliau važiuoti į šiaurę link Fairbanks ir darant ratą grįžti atgal pro Delta Junction iki Paxson ir tada pasukt link Wrangell-St. Elias nacionalinio parko . Vietoj to, apsipirkę Healy mieste (artimiausia kiek didesnė gyvenvietė prie Denali turizmo centro, kuriame yra prekybos centras), grįžom atgal iki Cantwell miestelio ir pasukom žiemą nepravažiuojamu Denali greitkeliu tiesiai iki pat Paxson.
Po dviejų lietingų dienų, pagaliau debesys išsisklaidė ir vakarėjant atsiskleidė visas Aliaskos grožis. O dangau! Ko tik ten nepatyrėm! Net ryškiausiame sapne negalėjom įsivaizduot, kad važiuojant šiuo keliu atsivers tokie taigos slėniai su tolumoje dangų remiančiomis kalnų viršūnėmis. Ta ore tvyranti ramybė ir absoliuti tyla tiesiog spengė ausyse. Aplamai Aliaskos atokesnėse vietose tvyranti tyla pačioje pradžioje net kiek glumino, bet čia, kai automobilių judėjimas praktiškai nulinis (dažniausiai 6iuo keliu naudojasi vietiniai medžiotojai), tai pasireiškė visu stiprumu. Be jokios abejonės, jeigu ne puikus oras, nė dalelės viso to grožio efekto nebūtume patyrę. Ir išties, po tikrai siaubingo oro Denali nacionaliniame parke, Aliaska mus apdovanojo trimis idealaus oro dienomis. Dar vienos maudynės ežere, begalė sustojimų tiesiog pasigėrėti vaizdu, padaryti puikių nuotraukų ar tiesiog ištarti eilinį “ktun* kaip gražu!”
Pasiekus Paxson tiesiog būtina užsukti į netoliese tirpstantį Gulkana ledyną, kurį iš labai toli matėm dar važiuodami Denali keliu. Žygis iki jo nėra sudėtingas, praktiškai nereikalaujantis jokių didesnių pastangų, bet turintis ką pasiūlyti tiek žygio metu, tiek priėjus patį ledyną. Einant link jo teks pereiti per sraunią kalnų upę pakabintu ilgu siūbuojančiu tiltu. Labai rekomenduoju nepravažiuot!
Toliau akiratyje – Wrangell-St. Elias nacionalinis parkas. Nuostabi kiek atokesnė Aliaskos vieta. Iki jame esančių Kennicott ir McCarthy rūdos kasyklų kaimelių veda pusiau asfaltuotas banguotas bei duobių nusėtas kelias. Didelė dalis Aliaskos automobilių nuomos įmonių net yra įtraukę atskirą sutarties punktą, draudžiantį su nuomota transporto priemone važiuoti šiuo keliu. Mes sutarties neskaitėm, tad drąsiai pasukom keliu, kurio pradžioje stovi ženklas: “TOLIAU VAŽIUOTI STIPRIAI NEREKOMENDUOJAMA. KELIONĖS RIZIKĄ PRISIIMATE PATYS!”
– Jau mums tu nepaaiškinsi, – pravažiuodami tariam nusišnekėt mėgstančiam ženklui. Ir nors atstumas iki Kennicott kaimelio apie 70 mylių, važiavimas šiuo keliu yra tikrai didelis vargas. Dėl daugybės žiemomis asfalte išgraužtų duobių ir didelio kelio nelygumo, važiavimo greitis yra stipriai apribotas nenoru pradurti padangos ir strigti toli nuo autoservisų. Galima tik įsivaizduoti, kiek kainuotų vien automobilio partempimas iki artimiausio autoserviso dėl pramuštos padangos, skilusio ratlankio ar, dar blogiau, ašies pažeidimo. “Smagumo” prideda ir visiškai saulėta diena. Šalia kelio greta augančios eglės meta šešėlius ir taip dar labiau apsunkina savalaikį duobių pastebėjimą. O paspaust greičio pedalą vistiek norisi. Tos mylios tirpsta labai lėtai, tad kelios duobės vistiek buvo aplankytos, bet mūsų ne kartą išgirta Volvo su visomis jomis susitvarkė nesukeldama jokių rūpesčių.
Nepaisant varginančio važiavimo, šis maršrutas taip pat turi ką pasiūlyti. Du įspūdingi ir visiškai viens į kitą nepanašūs tiltai, šalia stūgstantys spalvoti kalnai, senovinio medinio mažų rūdos vagonėlių geležinkelio tilto likučiai neleis nuobodžiauti važiuojant šiuo keliu. Kad šis kelias taip išvargins (ne dėl pačio kelio sudėtingumo, bet dėl būtino didelio dėmesingumo viso važiavimo metu), tikrai net nenumaniau, tad žinojimas, kad rytoj vėl teks juo grįžti atgal, pradėjo nervinti dar net nepasiekus kelionės tikslo 🙂 Palikti šiuos gilią istoriją menančius bei ledynų kaimynystėje įsikūrusius senovinius kaimelius sekančią dieną buvo labai sudėtinga. Žygio takų daug, vietų gražių daug, šalia šniokščianti kalnų upė, milžiniškas ranka pasiekiamas ledynas bei amerikietiško stiliaus įkandamų kainų restoranas su alumi nuo 5% iki 9$. Penki doleriai!!! Sėdi Aliaskoj, visiškai atokioje vietoje ir mėgaujiesi alumi už 5$ Fantastika! Linkėjimai visiems cheminio alaus pardavėjams Laisvės alėjos girdyklose 🙂 Tačiau mūsų dienos labai suskaičiuotos, o noras kelionės gale uždėti vyšnią ant torto bei plaukti laivu Kenai fjordų nacionaliniame parke yra milžiniškas. Bet jūs taip nedarykit ir susiplanuokit Wrangell-St. Elias nacionaliniame parke praleisti bent 3 dienas. Ši vieta tikrai to verta!
“Aliaska Į pietus nuo Anchorage yra gražesnė nei važiuojant į šiaurę, o kelias iki Seward yra kvapią gniaužiantis!”, – tokius ir panašius lozungus Aliaskoj girdėjom bent kelis kartus. Ir nežinau ar čia dėl pabjurusio oro, ar tiesiog dėl persisotinusių mūsų akių, tačiau kelias nepaliko kažkokio didelio įspūdžio. Važiuojant palei krantą daug labiau patiko milžiniškas mašiną nešiojantis vėjas bei ties audras įspėjančiais ženklais esantys šlagbaumai, kurie nusileidžia vėjo gūsiams pasiekus uraganinį lygį. Mūsų skrydis už 2 dienų, o šis kelias vienintelis, tad mes nestabdom net kelionės gale ir žaidžiam su likimu.
Juokas juokais, tačiau išties tomis dienomis jūroje siautė didelė audra, į kurią patekome ir mes, sekančią dieną plaukdami savo “vyšnioj ant torto”. Nors pasirinkom ilgiausią maršrutą, tačiau, dėl stipriai blogėjančių oro sąlygų ir didėjančio bangavimo, kruizas buvo sutrumpintas aplankant tik vieną jūros vandens skalaujamą ledyną – Holgate. Tos 30 nesibagiančių minučių, kurių metu buvo plaukiama atviroje jūroje, ilgam liks mūsų atmintyje. Taip blaškomo ir iš visų pusių talžomo laivo savo kailiu dar neteko patirti. Plaukdamas tą atkarpą nė žodžio nepratarė ir viso plaukimo metu be perstojo per garsiakalbį kalbantis ir apie šį nacionalinį parką pasakojantis laivo kapitonas.
– Man nepatinka, kad kapitonas nebešneka. Tikiuos, tai nereiškia nieko blogo, – taria vienas iš bendrakeleivių.
– Matomai tikrai yra kas veikt, – taria kitas, eilinį kartą po bangos pajaučiant nesvarumo būseną laivui priekiu krentant žemyn. Dar po akimirkos staiga įjungiami stabdžiai ir į laivą atsitrenkia didelė šoninė banga. Tuo metu pagalvoji, kad kapitono darbas išties reikalauja didelių įgūdžių ne tik mokant valdyti laivą, bet ir puikiai skaitant audros sukeltą bangavimą. Kapitonas tikras profesionalas ir visai atvejais prieš trenkiant šoninei bangai, laivą spėdavo sustabdyti ir leisti jam vėl ritmiškai įsisiūbuoti tarp bangų. Greitį padidindavo tik vėl nukreipęs laivo priekį prieš bangas.
– Sveikinu sugrįžus atgal. Turiu pasakyt, kad tai nebuvo didžiausia audra per kurią yra tekę plaukti, bet tikrai viena iš įsimintiniausių, – jau grįžinėjant į doką per garsiakalbį visus pasveikina laivo kapitonas. Nepaisant labai prasto oro, kruizas buvo “oho koks!” įsimintinas! Pamatėm ne tik ledyną, nuostabius į vandenį nuo stačių šlaitų krentančius sraunius krioklius (pasak kapitono, jis iki šiol niekad nėra matęs jų tokių sraunių), bet ir jūrų ūdrą bei, pirmą kartą gyvenime, orkų žudikių šeimyną. Stebint orkas nebuvo baisus net ir tiesiai į akis pučiantis vėjas su pliaupiančiu lietumi. O ką jau bekalbėt apie audros sukeltus patyrimus bei iš paskutiniųjų besilaikančius ant kėdžių keleivius 🙂
Įsimintinas buvo ne tik kruizas, bet ir visa Aliaska. Ačiū jai, kad per mūsų itin trumpą vizitą pasirodė visomis spalvomis. Taip pat didelis ačiū nepralijamai palapinei (užteko 3000mm atsparumo), nemirtingai Volvo bei žinoma pačiom svetingiausiom Aliaskoj gyvenančiom ir lietuviškų šaknų turinčiom Svajai bei Karolei.
Mylim, bučiuojam ir iki pasimatymo 2027-aisiais!
