Dvi skirtingos arenos, keturios aukščiausio lygio varžybos su vienais karščiausių sirgalių visoje Europoje, kuriose dalyvaus ir mylima gimtojo miesto komanda – Kauno „Žalgiris“. Tai krepšinio fanui tobulos kelionės komplektas, kuris vargu ar dar kada pasikartos. Negalėjom to praleist, tad įsigijom skrydžio bilietus dar tada, kai nebuvo galutinai aiškus nei varžovas, nei rungtynių datos.
Pirma diena: Panathinaikos – Real
Atėnų oro uoste nusileidžiam apie 9h ryto. Greit susirandam autobusą, susimokam 6€ ir važiuojam link Atėnų centro. Čia nusipirkę 5 dienų viešojo transporto bilietą (9€) sėdam į metro. Savo apartamentus, nutolusius apie 5km į šiaurę nuo centro, pasiekiam apie 12h Kadangi jau buvom informuoti, kad butas (su dideliu balkonu, be šeimininko, 17€ už parą) mums bus atlaisvintas ir sutvarkytas tik nuo 14h, labai apsidžiaugiam kaimynystėje rastu mini parkeliu, kur pačilinam gurkšnodami kelių rūšių vietinį alų. Čia ir nusprendžiam, kad skaniausias yra Alfa alus (0.33l skardinė 0.5€), kurį gėrėm visos viešnagės metu (prieš 6 metus populiariausią alų Mythos, panašu, yra ištikęs Utenos likimas 🙂 Ir buvom teisūs. Visuose restoranuose ir kavinėse pagrinde geriamas būtent Alfa alus. 14h išsipakuojam savo šmutkes laikinuose namuose ir einam pietų miegelio (visgi kėlėmės 2:20 nakties), nes vakare laukia pirmosios Eurolygos varžybos. Numigę porą valandų įsimetam į kurpinę Alfa semkučių (0,33l) pagliaudymui ir judam link OAKA. Vietoj būnam likus kiek mažiau nei 3h iki varžybų pradžios, o žmonės (pagrinde Gate13 nariai) jau šniūrais juda link arenos.
Viskas aplink labai įdomu, laikas bėga greit, tad priimam sprendimą pakavoti krūmuose likusias nepralukštentas semkas, nes gi mes įpratę, jog neštis į vidų negalima 🙂 Praeinam pro pirmąją apsaugą, kuri turėtų tikrinti įeinančius žiūrovus. Na taip, tikrina, bet, švelniai tariant, nesąžiningai. Visiškas šachmatas buvo prie bilietų kontrolės turniketų, kai žmonės akivaizdžiai nešėsi į vidų Alfa alų tiesiog plastikiniame peršviečiamame maišiukyje ir niekas nekreipia dėmesio 🙂 Apima liūdesėlis dėl pakavotų savųjų, bet nieko tokio – bus ant kelio namo. Į vidų įeinam likus valandai iki varžybų pradžios. Trys ketvirtadaliai Gate13 sektoriaus jau užimta, dainos traukiamos taip, kad net eina šiurpuliukai. Ir čia tik apšilimas. Arena jau skendi cigarečių dūmuose. Atrodo, kad chebra tik įėjus į vidų pirmiausia užsirūko, aka, „tai nerūkyk dabar, viduj parūkysi“ :DDD Einam garbės ratą aplink arenos sektorius. Pradedam pastebėti besibūriuojančius kovinės išvaizdos graikus. Iškart suprantam patekę į Gate13 zoną. Tą išduoda ir puikiai užuodžiamas dominuojantis gamtos motulės kvapas, už kurios vartojimą Lietuvoje sodina į kalėjimą. Prieinam išvados, kad jie irgi svaiginasi prieš varžybas, tik priešingai nei lietuviai – ne alkoholiu. Apsukę ratą grįžtam iki savo vietų ir laukiam varžybų.
Aš nerandu žodžių, o gal tokių net ir nėra lietuvių kalboje, kuriais galėčiau apibūdinti tą atmosferą, kuri buvo visų varžybų metu. Tiesiog stovi, klausai, žiūri ir mėgaujiesi. Tai taip įspūdinga, kad net oda nueina pagaugais. Tai taip stipriai paveikia emociškai, kad vos tvardaisi, jog neapsiašarotum iš to džiaugsmo 🙂 Kaip mažas vaikas, gavęs išsvajotą žaislą 🙂 STIPRU! Tai taip stipru, kad manau kiekvienas krepšinio fanas turėtų bent kartą pabūti sausakimšoje OAKA arenoje. Po varžybų emocijos dar ilgai nenuslūgsta. Susirandam savo pakavotas saulėgrąžas ir beniūniuodami melodijas judam link metro. Įspūdingas pirmos dienos finišas Atėnuose!
Antra diena: Olympiacos – Žalgiris
Ryte stengiamės per ilgai negulinėti ir kylam pakankamai anksti, nes šiandien tarptautinė paminklų apsaugos diena, o tai reiškia nemokamas įėjimas į beveik visus Atėnų monumentus. Tačiau prieš tai dar reikia atsispausdinti bilietus į Žalgirio varžybas. Nuvažiuojam iki centro ir susiradę mobiliųjų telefonų parduotuvę, paprašom pagalbos atsispausdinant bilietus. 4 į Žalgirio varžybas ir 2 vakarykčius bilietus (pradedam regzti makles kaip patekti į antrąsias Pao – Real varžybas, nes į jas bilietų nespėjom įsigyti). Darbuotojas indas geranoriškai sutinka pagelbėti, tačiau atspausdinęs rėžia: „six euro!“. Mes nusižvengiam ir rėkiam jam atgal kad atėjom „for help not for printing service!“. Greit kainą numušam iki 3€. Nu ok, po pusontro dar nieko 🙂 Išmuša net čekį :DDDD Apsibilietavę lipam į Akropolį, kurio viršuje esu sudrausminamas, kad „scarves, banners, flags with special symbols are not allowed here“ ir primygtinai liepia ištrinti visas padarytas nuotraukas. Pyktis nesinori, diena graži, tai einam kiek nuošaliau ir pasidarom dar geresnių nuotraukų su savo fanklubo atributika. Paaiškino, kad čia jau galima 🙂 Įdomūs tie graikai…
Susirašom su boys‘u, atvykusiu iš Anglijos, kad kartu važiuoti į Pirėjų. Kadangi metro linija, jungianti OAKA ir Pirėjų eina pro mūsų namus, Susitariam, kad jis atvažiuos iki mūsų stotelės ir pagrindine Atėnų metro linija, jungiančia OAKA ir Pirėjų, pajudėsim iki SEF. Nuo mūsų namų iki Pirėjaus apie 30min kelio su metro (12km). Išlipus iš metro iškart apima nemalonus jausmas. Nors varžovų sirgalių dar nematyti, tačiau pasidaro nejauku, jauties patekęs į priešo teritoriją. Nuo metro stoties Oly areną galima pasiekti viaduku arba itin nejaukia požemine, pusiau tik apšviesta, perėja, nuspalvota Gate7 grupuočių įspūdingais grafičiais. Dėl šventos ramybės pasirenkam pirmą variantą ir einam viaduku.
Pasivaikštom arenos prieigose, pabūnam prie molo, apkalbam itin apleistas arenos prieigas (gaila nepadarėm nei vienos nuotraukos…) Išties labai nemaloni aplinka. Čia susitariam bendrą melą (jei vietiniai klausinės), kad esam iš Latvijos ir atvykom palaikyti Strelnieks. Einam ieškoti bilietų kasos, nes boys‘as buvo neatsispausdinęs bilieto. Čia vis dar akmens amžius ir būtina turėti popierinį bilietą 🙂 Visa žalia atributika, žinoma, paslėpta kuprinėse, baneris, dėl mūsų ir jo saugumo, paliktas namie 🙂 Bilietų kasa, mūsų visų „džiaugsmui“ grynai ties Gate7 vartais. Kol kolega stovi prie kasos, mes jo lūkuriuojame netoliese. Puikiai jauti aplinkinių žvilgsnius, stengies nekalbėti ir tuo labiau neieškai akių kontakto su vietiniais. Sutinkam jau mieste matytus lietuvius, kurie, atsiprašant „pripisę iki komos“, šnekasi ir highfive‘ina su vienu iš Oly lyderių, tatuiruotu koviniu graiku, šūkauja aplink ir išsikalinėja. Pagalvojau, kad visgi labai tiksli ta taisyklė: nieko nežinai ir galvos neskauda 🙂 Na, šiaip ar taip, bet be jokių konfliktų pasiekiam savo vartus ir praeinam bilietų kontrolę. Mes, žinoma, pasimokę po vakarykščių varžybų, nešamės į vidų po dvi Alfa semkutes. Viena kuprinėj, kita rankoj. Pabandykit įsivaizduoti situaciją, kai esi varžovų sirgalius, stovi išskėtęs rankas, kurių vienoje yra alaus skardinė, o apsauga tik lengvai apieško ir, nekreipdama dėmesio į alų, leidžia praeiti. Po kelių minučių sulaukiam apsaugos darbuotojo, kuris mus palydi iki Žalgirio fanų sektoriaus. Čia ties praėjimais stovi apsauga ir neleidžia praeiti žiūrovams pro mūsų sektorių iki gretimo, o liepia leistis į koridorių ir užkilti kitais laiptais.
Saugumo jausmas truko neilgai, kai grėsmingos išvaizdos (greičiausiai Gate7 nariai) graikai be jokių apsaugos darbuotojų draudimų pradėjo kursuoti pro mūsų sektorių. Akivaizdžiai skanavo kiekvieną iš mūsų. Kokiu tikslu – sunku pasakyti. Beje, jie tai darė visų varžybų metu, kartais apsimesdami, jog kažko dairosi aplink. Atmosfera po vakarykščių varžybų nepadaro jokio didesnio įspūdžio, gal tik keliuose momentuose buvo išgauta kažkas panašaus, ką matėm vakar. Gal įtakos tam padarė ir atstumas nuo mūsų iki Gate7 sektoriaus. Itin atkaklios ir kietos varžybos su įspūdinga Žalgirio pergale! Tribūna pergale džiaugiasi santūriai ir neišsišokdama, dauguma puikiai supranta, kad reikia dar ir gyviems palikti Taikos ir Draugystės stadioną. Arenai beveik ištuštėjus, visi užtraukiam Žalia-Balta, kas ir sukelia didžiausią incidentą per visą išvyką. Apatiniame aukšte vis dar buvusi grupelė sirgalių po mūsų skanduotės įsiuto ne juokais, siuntė „linkėjimus“ ir paleido keletą pilnų vandens buteliukų į mūsų tribūna. Ačiū Dievui, tribūnoje neatsirado gudruolio, kuris paleistų tuos buteliukus atgal. Gal dabar jau netektų rašyt aprašymo 🙂 Praėjus ~50 minučių po varžybų, lydimi apsaugos ir policijos pareigūnų paliekam savo sektorių ir einam iki VIP įėjimo. Čia dar palaukiam keliolika minučių. Dalis lieka važiuoti su taksi, kita dalis lydimi pareigūnų su skydais einam iki metro. Tik pajudėjus, pro VIP duris išeina Paulius Jankūnas, kuriam dar spėjam garsiai padėkoti už superinę komandos pergalę. Plojimams ir padėkoms daug laiko neturim, nes paskutinis traukinys už 10 minučių. Kyla nerimas, kad apsauga mus lydės tik iki stoties, o jau metro važiuosime vieni. Taip ir buvo. Važiuoti pirmas tris – keturias stoteles (Moschato, Petralona ir kt.) tikrai buvo nejauku. Tačiau viskas buvo ramu, niekas nelūkuriavo ir mes sėkmingai pasiekėm savo namus, kur dar porą valandų ramiai pašventėm. Tiesiog ideali pirma išvykos dalis!
Trečia diena: Panathinaikos – Real
Rytas, kaip ir priklauso po tokios pergalės, sunkokas. Atsikeliam iš lovos po 11h, susitepam po sumuštinį, išlukštenam po Alfą energijos atstatymui ir keliaujam link pliažo, į pietrytinę Atėnų dalį. Pavažiavę didžiąją dalį su metro ir keletą stotelių autobusu, nusprendžiam likusį nepilną kilometrą paeiti pėstute. Ir neprašovėm, nes rajonas tikrai gražus ir tvarkingas. Visiška priešingybė Atėnų centrui, kuris yra išpaišytas tiek įspūdingais Gate13 ir kitais grafičiais, tiek pripeckiotas sienų riterių (AEK, ne PAO, nubraukta, vėl AEK ir tt).
Paplūdimį pasiekiam apie 14h, kuris, įvertinus graikų netvarką, tikrai nustebina iš gerosios pusės. Šiukšlių praktiškai nėra, krantas švarus, persirengimo kabinos nenugriautos, net ir gėlo vandens dušai veikia. Gal tik nuorūkų daugoka. Nu, bet jie ir peša kai kaminai 🙂 Nedžiugina tik smėlis, kuris labiau primena žvyrą, ir akmenuotas jūros dugnas. Kelis kartus įlendam pasiplaukioti po tikrai vėsų (bet negeliantį) jūros vandenį. Su sąlyga, kad leidom sau ilgiau pagulėt lovoje, pliaže neužsibūnam ir prieš 16h su tramvajum važiuojam iki centro. Po metro greičių, jaučiamės lyg važiuotume su senu laidabraukiu 🙂 Namus pasiekiam ~17:20, persirengiam, greit užkandam sumuštinių ir pasipildę atsargas einam iki metro, kur mūsų jau lauks kolega iš GWB. Tryse išsikėlėm sau tikslą, žūtbūt patekti į OAKA areną be bilietų. Visi esam girdėję tas kalbas, kad dalis fanų sueina nemokamai. Norėjom tuo įsitikint. Ir įsitikinom 🙂
Kadangi per pirmas dvi dienas supratom, kad įsinešti alaus skardines yra legalu, nesukdami galvos sumetėm visas į mano kuprinę ir einam pro pirmą apsaugos punktą. Ši apsauga tikrina tik žiūrovus, bilietai tikrinami ties įėjimais į sektorius, svarbu juos turėti rankoje (čia priežastis dėl ko atsispausdinome senus bilietus). Apsaugos darbuotojas, patikrinęs mano kuprinę ir pamatęs didelį kiekį skardinių, sustabdė, pasikvietė dar kelis darbuotojus, kurie kažką kalbėjo tarpusavy. Tada pakvietė dar kažkokį asmenį, kuris piktu tonu klausinėjo kas aš esu, iš kur esu, keliese mes čia esam ir ar turiu bilietą. Aš nepasimetęs parodžiau jam seną bilietą, kurį pavartęs atidavė atgal ir nuėjo, kažką pasakęs apsaugos darbuotojui. Pastarasis mane patikino, kad įsinešti alaus skardinių į areną yra draudžiama (bl**, rimtai? 🙂 ir patarė nueiti iki kavinės, pasiimti plastikinius bokalus, į juos susipilti alų ir tada grįžti atgal. Na mes nusprendėm pusę turimo kiekio susipilti į skrandį, nes iki varžybų dar buvo likę geros dvi valandos. Pasidalinę po dvi semkas į skirtingas kuprines darom antrą dublį. Mano kuprinė sėkmingai praeina patikrą, tačiau šįkart stringa draugas, kurio kuprinėje randa dvi skardines. Apsaugos darbuotojas rimtu veidu paaiškina, kad dviejų skardinių neštis į vidų negalima. Vieną turi išgerti čia, o kitą jau gali neštis :DDDD Rimtai???? Va taip atsipūtę graikai traktuoja taisykles. Kaip kas nori 🙂 Pagaliau visi trys praeinam pro pirmą punktą. Lieka antroji sudėtingesnė misijos dalis. Tai, kaip vyksta praėjimas į rungtynes, dar niekur nebuvau matęs ir turbūt kitur niekur ir nepamatysiu. Vieni lenda kartu su turinčiu bilietą pro aukštą ir siaurą turniketą, viską stebint apsaugos darbuotojui, kuris visiškai nekreipia į tai dėmesio. Kitur prie grotų stoviniuoja tokie patys kaip mes – be bilietų – ir prašantys atrakinti grotas. Einam nuo vartų iki vartų vis kalbindami apsaugos darbuotojus, kad mus praleistų, tačiau jie neina į kalbas net siūlant pinigų. Iki varžybų dar valanda laiko, tad įtampos kolkas nejaučiame. Pagaliau ties vienu įėjimu mus aplanko sėkmė. Apsaugos darbuotojas sutinka mus praleisti už sutartą mokestį. Visgi esam iš Lietuvos, išvakarėse nukovėm Oly. Vos ne draugai 🙂 Belaukiant savo eilės, pasidarau išvadą, kad jis yra Gate13 narys, nes per 15min laukimo praleido dvi 8-10 fanų grupeles. Pagaliau atėjo mūsų eilė ir, atsidėkoję geradariui, iki varžybų likus 20 minučių, mes įveikiam šios dienos misiją. Džiaugsmas didžiulis, juk visada smagu daryti kažką nelegalaus 🙂
Apie varžybas ir palaikymą nėra ko kartotis. Paminėsiu tik vieną faktą. Antrojo kėlinio viduryje staiga Gate13 nustoja mojuoti vėliavomis ir nukabinami visi baneriai. Laukiam kažkokio protesto prieš Eurolygą arba tiesiog gero pyroshow pergalės atveju. Apmaudu, tačiau šeimininkams pergalės iškovoti nepavyksta, šeimininkai nežaidžia taip užtikrintai, kaip pirmoje dvikovoje, dėl ko ketvirtąjame kelinyje kenčia ir palaikymo kokybė. Nepaisant pralaimėjimo, Gate13 dar kurį laiką traukia klubą šlovinančias dainas, o mes jau atsisveikinam su šia arena iki sekančio karto.
Ketvirta diena: Olympiacos – Žalgiris
Keliamės gana anksti. Pagrindinis dienos planas iki varžybų: suvenyrai. Tad netempę gumos iškeliaujam ieškoti dovanų. Bevaikštant siauromis senamiesčio gatvelėmis, maždaug 70 metrų spinduliu randam AEK, Olympiacos ir Panathinaikos oficialias atributikos parduotuves. Tai labai nustebino, nes tikrai nesitikėjome visų didžiausių priešų parduotuves sutikti viename kvartale. Milijoniniame mieste neplanuotai sutinkam boys‘ą, su kuriuo puikiai susibičiuliavom per tas porą dienų. Apmaudu, tačiau jo skrydis atgal būtent varžybų dieną – penktadienį. Paspaudžiam rankas, palinkim vienas kitam geros kelionės bei gerų varžybų ir skirstomės savais keliais.
Suvenyrų gausa ir įvairovė senamiesčio gatvelėse stebina: nuo tradicinių magnetukų iki visokio dydžio (užrašyta net kiek cm) falų – atidarytuvų 🙂 Kadangi tai jau ketvirta diena Atėnuose ir padus jau atmušėm stipriai, suvenyrų paieškų neforsuojam, pasėdim kokioj gražesnėj vietoj, pasiklausom saksofonisto, pagliaudom. Gerokai popiet apsikrovę lauktuvėm grįžtam namo viską pasidėt.
Apie 18h sėdam į metro ir vėl važiuojam į Pirėjų. Jaudulys ir vidinė įtampa jaučiama dar labiau, nes puikiai supranti, kad tave jau gali pažinti. Puikiai supranti, kad jie bus dar piktesni nei buvo užvakar. Ir tikrai, likus dviem valandom judesys prie arenos jau didelis, vietomis girdisi grupelių traukiamos dainos, jaučiamas visai kitas fanų užsivedimas, nei buvo prieš pirmąsias rungtynes. Gate7 zoną lauke praeinam sėkmingai ir, pasiekę savo vartus, patenkam į vidų. Iki varžybų dar 40 minučių, tačiau Gate7 fanų bent 5x daugiau nei buvo pirmose varžybose tokiu metu.
Komandą palaikančias dainas pradeda traukti likus pusvalandžiui iki pradžios, kai tuo tarpu trečiadienį pradėjo praktiškai sulig varžybų pradžia. Aplink visą areną palei aikštelę praeina vienas iš lyderių ir per megafoną ragina visus būti kaip galima aktyvesniems ir palaikyt komandą. Tai tikrai duoda rezultatų, nes arena ošia stipriai, nemažai laiko atsistoję buvo ko ne visa arena. Supratau, kad raudonieji irgi puikiai sugeba palaikyti savo komandą, nors iki Gate 13 dar trūksta 🙂
Mūsų sektoriuje kur kas didesnis kiekis sirgalių nei buvo pirmose varžybose, tačiau pirmoje eilėje randam vos pastovinčius ant kojų emigrantus. Absoliučiai nesiorientuojantys į kur atvažiavo, jie provokuoja apačioj sėdinčius žiūrovus siųsdami bučinukus, nemandagius gestus ir erzinančius judesius. Dėl visų lietuvių saugumo, nueinu iki jo ir išrekiu jam ką apie jį galvoju ir kokią grėsmę jis kelia visų saugumui. Šiaip ne taip pavyksta prisiskaminti iki jo kominių smegenėlių ir bičas kokį kėlinį tikrai prasėdi ramiai. Pamiršęs ką sakiau, jis antroje pusėje vėl pradeda skėryčiotis, tačiau dabar jau jį sudrausmina apsaugos darbuotojai.
Komanda aikštelėje puikiai kovoja tiek prieš varžovą, tiek prieš sistemą, tačiau šįkart sėkmė aplanko šeimininkus. Palaikymas šiose varžybose buvo kiek prastesnis, nei pirmose. Prie to prisidėjo, turbūt, tiek vietinių rodoma agresija (nebe pašaipos) nukreipta į mus, tiek rimtų dėdžių „tššššššš“. Nepaisant visko padėkojame komandai už atiduotas visas jėgas ir be didelės nuoskaudos keliaujam namo. Liūdėt nėra ko! Pagrindinis tikslas – parvežti bent vieną pergalę – pasiektas. Raudonasis žvėris suerzintas iki maksimumo, bus be galo sunku šią savaitę savoj arenoje, tačiau mes visi žinom: mūsų komanda gali kur kas daugiau, nei mes patys tikimės! Atiduokim visą save, kad žliaugtų prakaitas, kad ryte neprakalbėtume!
