Tai V pasakojimo apie neturistinę Indiją ir Bangladešą dalis. Pirmą dalį skaitykite čia

Buvom tikri, kad įtampai nuslėgus mūsų galvos jau vėl veikia taip kaip ir įprastai. Bet taip tik mums atrodė. Link Sikkim valstijos gabalą kelio galima pavažiuoti traukiniu, tad autobusu nusileidžiam į lygumas ir, pasiekę artimiausią traukinių stotį, nusiperkam bilietus. Stotyje stovi du traukiniai ir mes, pasiklausę vietinių ar šis važiuos mums reikiama kryptimi, sulipame. Kaip jau minėjau anksčiau, indai dažnai nesupratę klausimo atsako tiesiog “Yes”. Taip mes kalti, nepaklausėm antrą kart. Traukiniui pajudėjus aplanko stipri abejonė, kad važiuojam ne į ta pusę. Greitai visų iš eilės klausiam, ar tikrai šis traukinys pajudėjo link Siliguri. Gaunam keletą neigiamų atsakymų ir greit bėgam prie traukinio vagonų durų. Traukiniai Indijoje labai ilgi, tad didesnį greitį jie pasiekia pamažu. Pirmas iš traukinio šoka Darius, paskui jį Linas, o aš dar porą sekundžių dvejoju, tačiau, matydamas kaip traukinys greitėja, pasiryžtu šokt. Ant kojų neišsilaikėm nei vienas, tačiau nei traumų, nei fotoaparatų nesulaužėm. Gal tik kiek šortus susiplėšiau, kas šoną lengvai pamušė. O tas vaizdas iššokus iš traukinio ir matant iki ausų išsišiepusius ir per traukinio duris persikreipusius indus, žiūrinčius į tris šuolininkus, dar dabar stovi akyse. 🙂

Iš antro karto pavyksta rasti savo traukinį ir sėkmingai pasiekti Siliguri miestą, iš kurio persėdam į 4WD maršrutinį džipą, vežantį į Sikkim valstijos administracinį centrą Gangtok. Reikia paminėt, kad, priešingai nei visoje likusioje Indijoje, įvažiuojant į Sikkim valstiją, yra tikrinami asmens dokumentai ir net į pasą yra dedamas įvažiavimo faktą patvirtinantis antspaudas.

Pakeliui į Gangtoką

Sikkim – kalnų kraštas, tad ir keliai, net ir pagrindiniai, čia siauri, labai pavojingi, vietomis padengti nuošliaužomis ar nuslinkusiais kelio kraštais. Važiavimo greitį stabdo ne tik buvusios nuošliaužos ar serpantinai, bet ir kelių darbuotojai, kurie, pasitelkdami sunkiąją techniką, tvarko labiausiai pažeistas kalnų kelio atkarpas. Mums įprastų saugos atitvarų daugumoje vietų išvis nėra. Na bet dienos pabaigoje, prisipildę nekasdienių įspūdžių ir Himalajų kalnų vaizdų, pasiekiam Sikkim sostinę – Gangtok.

Tai didžiausias Sikkim valstijos miestas, įsikūręs 1650m aukštyje virš jūros lygio, tad nenuostabu, kad ir temperatūra čia daug vėsesnė nei įprastai Indijoje. Vėlai vakare jau sutemus, bevaikštant pagrindinėmis miesto gatvėmis, iš tolėliau lyg per siaubo filmą atslenka tirštas tirštas rūkas, kuriame staiga paskęsta visas miestas, oro temperatūra iškart nukrenta ir tampa labai vėsu. Kiek pasisvečiavęs kalnų debesis nuslenka, palikdamas po savęs dregme nuklotas gatves, pastatus ir žinoma mus pačius.

Užslinkęs debesis Gangtok mieste

Sekančios dienos ryte be jokio išankstinio plano sulipam į maršrutinį džipą, vežantį dar arčiau aukštesnių Himalajų kalnų. Tas vakarykštis važiavimas serpantinais taip mums patiko, kad nusprendėm jog norim ir dar pakeliaut nematytu maršrutu, pasisvečiuoti kitam miestelyje, kiek pasivaikščiot. Nors atstumas neatrodė didelis ir mes tikėjomės miestelį, kurio pavadinimo jau niekaip nebeatsimenu, pasiekti dar ryte, tačiau greičiai kalnuotose vietovėse yra visiškai kiti. Miestelį pasiekiam kiek po vidurdienio. Pasiklausus ar vykdomi kokie turai iki krioklių, kalnų ežero ar kitų lankytinų vietų, iš visų sulaukėm to paties atsakymo: taip žinoma, bet tik rytoj nuo 6h ryto, šiandien jau per vėlu. Beiškant bent kokio turo aplink, kažkokiu būdu šauna mintis sužinoti, o kada paskutinis maršrutinis džipas važiuos atgal į Gangtoką. Ir mūsų dideliam nusivylimui paaiškėja, kad lygiai taip pat kaip ir turai, taip ir maršrutiniai reisai tamsiu paros metu dėl saugumo nėra vykdomi ir paskutinis pajuda atgal į sostinę 14h. Suprastę, kad šiandien jokio aplinkinio įdomesnio objekto aplankyti nepavyks, laiką leidžiame tiesiog nuostabiame kalnų miestelyje besidairydami į aplink atsiverančius Himalajų kalnų masyvus ir jų suformuotus slėnius.

Grįžę atgal į Gangtoką klaidos nebekartojom ir iškart pradėjom klausinėtis vietinių gyventojų apie rytojaus turus. Pakankamai greitai randam mums patinkantį variantą – vienos dienos turas įspūdingu maršrutu (kitokių vargu ar yra Sikkim valstijoj) iki Tsomgo ežero, esančio 3753 metrų aukštyje virš jūros lygio. Palyginimui, Gangtok miestas yra 1650 metrų aukštyje. Tos įvairiaspalvės mažos Himalajų regionui būdingos vėliavėlės lydi mus viso vizito šioje valstijoje metu, tačiau kylant link Tsomgo ežero, atrodo, sulig kiekvienu metru jų vis daugėja. Važiuojant atsiveria gilūs slėniai, statūs šlaitai, kelią kerta vienas kitas kalnų upelis, greta šniokščia didesni ir mažesni kriokliai. Turo iki ežero metu tenka pervažiuoti tris keturis kalnų tiltelius, kurie neatrodo labai patikimai. Dalyje jų važiuojamoji dalis nuklota mediena ir tik tilto karkasas yra metalinis. Sparčiai kylant į viršų žalumą keičia akmenuotos vietovės, įdubose neištirpstantis sniegas bei šiltais karčiais bei žmonių aksesuarais pasidabinę kalnų jakai. Vis artėjant prie Indijos – Kinijos sienos, kelyje atsiranda papildomų patikros punktų, padaugėja Indijos kariuomenės transporto priemonių.

Aplamai Tsomgo ežeras yra paskutinė vieta, kurią galima aplankyti paprastam turistui neturint jokio specialaus leidimo. Važiuoti toliau leidžiama tik kariuomenės transportui bei šiame regione gyvenantiems čiabuviams. Spartus kilimas nelieka be pasekmių. Dėl greit besikeičiančio oro sudėties kylant į viršų, man pradeda siaubingai skaudėti galvą, stipriai pykinti. Tai labai normalus kūno atsakas ir didelė dalis žmonių pajaučia šią kalnų ligą. Niekas aplink pasidarė nebeįdomu ir pasiekus kelionės tikslą aš lieku miegoti mūsų džipe. Nukniaupęs ir atlaisvinęs vietą skrandyje pasijaučiu kiek geriau ir galiu eiti pasivaikščiot snieguota kalnų ežero pakrante.

Tsomgo ežeras

Tsomgo ežeras – populiari vieta, tad nenuostabu, kad čia yra ir papildomų pramogų, kaip jodinėjimas ant jako ar galimybė paragauti kalnų tautelių vietinio maisto lauko virtuvėse. Tačiau to Dariui negana ir jis, pagavęs entuziazmą, nusimeta drabužius ir šoka į ledinį kalnų ežero vandenį. Crazy man!

Tikrai labai graži ir daug teigiamų emocijų suteikusi vieta verta visų šalutinių poveikių 🙂 Beje, spaudimas galvai buvo juntamas viso vizito prie Tsomgo ežero metu ir tik pradėjus leistis atgal į Gangtoką, po truputį atleidinėjo.

Akivaizdu, kad norint aplankyti Nepalą ar kokią kitą aukštikalnių vietą, reiks įskaičiuoti nemažai dienų tiesiog kūno adaptacijai prie aukščio. Sikkim valstija tikrai yra fantastiško grožio vien dėl savo kalnų ir slėnių bei perėjų vaizdų. Kiek apmaudu, kad nebuvom gerai susiplanavę savo vizito šioje Indijos valstijoje ir dalį laiko praradom tuščiai. Dabar atrodo ir dienų reikėjo praleisti ten daugiau, nes visgi vieta nėra taip paprastai pasiekiama. Gal kada tiek Sikkim valstiją, tiek prieš tai lankytą Megalają reikės apkeliauti plačiau, nes jos tikrai to vertos.

Palikę Gangtok miestą leidžiamės atgal į tradicinę Indiją su dideliu karščiu, žmonių, karvių bei šiukšlių kiekiu. Per tris dienas Sikkime mes kiek buvom atpratę prie tos netvarkos ir kvapų, tad mums praktiškai vėl reikėjo iš naujo prie to priprasti. Kelionė jau eina į pabaigą ir viena paskutinių mūsų lankytinų vietų iki Naujojo Delio yra šventasis, daugiau nei 4000 metų skaičiuojantis, Indijos miestas – Varanasis, įsikūręs šalia Gango upės. Laiko jame neturime daug, vos pusdienį, tačiau net ir tokio trumpo laiko užteko suprasti, koks svarbus indams yra šis miestas. Apsilankėme ne tik prie įžymiųjų Varanasio laiptų prie Gango upės, kur diena iš dienos vyksta laidotuvių ceremonijos, tačiau ir vietinėje šilko audykloje bei įsigijome austų pledukų.


Paskutines dvi dienas lankėmės Delyje bei Agros mieste. Nepraleidom progos apsilankyti ir netoli Delio esančioje Tarptautinėje Budos trasoje, kurioje 2011-2013 metais vyko Formulė-1 lenktynės. 

Lankytinų objektų vien Delyje labai daug, visus juos apvažiuoti per dieną tikrai sudėtinga. Į pagalbą ateina tuktuko vairuotojas, su kuriuo sutariame kad vienas lankytinas objektas – 10 rupijų. Tai taip ir pravažinėjom su juo pusdienį ir aplankėm įvairiais blizgančias ar net iki akinimo baltas Indijos sostinės šventyklas. 

Agros mieste esantis Taj Mahal mauzoliejus žinomas visame pasaulyje ir yra bene didžiausias turistų traukos objektas visoje Indijoje. Mums, aplankius neturistinę šalies dalį ir žinant, kokios kainos vyrauja ten, mokėti 40$ už bilietą nekilo rankos. Vietoj to mes pasinaudojome priešais Taj Mahal kitoje upės pusėje esančiu nemokamu botanikos sodu, iš kurio mauzoliejus matosi visu gražumu. Ir dėl to visiškai nesigailime. Tai vienas geresnių kelionės sprenidmų 🙂

Šiuo unikaliu architektūros objektu, kurį XVII amžiuje 20 metų statė apie 20 tūkstančių žmonių ir baigėsi mūsų unikali, daug nuotykių, jėgų ir ištvermės pareikalavusi kelionė, kuri paliko neišdildomus įspūdžius iki pat šių dienų. Atsiminimai apie ją tokie ryškūs, kad net ir praėjus aštuoneriems metams, viską galiu atpasakot iki smulkmenų lyg tai buvo vykę vakar. Indija – nuostabi, tačiau tikrai ne kiekvienam turistui tinkanti, šalis, kurioje dar liko gausybė neaplankytų vietų. Ir jos jau ilgiuosi. Turbūt dėl to, jau kuris laikas, dairausi pigesnių skrydžių atgal. Anksčiau ar vėliau, bet Mindaugas tikrai vėl žengs spalvinga ir įvairių kvapų kupina Indijos žeme 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *