Tai IV pasakojimo apie neturistinę Indiją ir Bangladešą dalis. Pirmą dalį skaitykite čia
Kirtę sieną pasijaučiam lyg grįžę atgal į civilizaciją. Kelias asfaltuotas, namai ir pats miestelis sąlyginai tvarkingi ir kiek dvelkia Kinija. Tai neturėtų stebinti, nes kuo šiauresnė Indijos valstija – tuo Kinijos įtaka labiau jaučiasi. Neplanuotai užtrukę pasienyje, turim nuogastavimų, kad maršrutiniai džipukai gali nebevažiuoti į Šilongą – Megalajos valstijos administracinį centrą. Mūsų džiaugsmui mes dar spėjom į paskutinį šiandien reisą ir net turim nepilną pusvalandį pirmą kartą šiandien pavalgyti.
Pasistiprinę jau sėdime džipo gale ir pradedam savo kelionę nuo Bangladešo slėnio į Megalajos valstijos kalnus siaurais serpantinais. Tai vienas baisesnių kelių kuriuo teko važiuoti, na bent jau ta kelio atkarpa kol kilom į viršų. Kelias itin siauras, be jokių atitvarų. Eismas Indijoje vyksta kaire kelio puse, tad prasilenkiant su priešpriešais atvažiuojančiom mašinom ar sunkvežimiais, tenka trauktis į skardžio pusę. Vietomis kelias taip susiaurėja, kad prasilenkimo metu žvelgdamas pro kairį langą nebematai važiuojamosios kelio dalies ne tik būdamas džipo viduj, bet net ir persisvėrus pro pradarą langą – tik siaubingai gilus skardis. Karštis išmuša nejuokais, bandom kvėpuoti ramiai, kad nekiltu jokia panika, bet bent jau tampa aišku kodėl čia nėra atitvarų – tiesiog nebūtų galimybių prasilenkti. Esant tokiai įtampai net nesugebam mėgautis atsiveriančiais vaizdais į apačioje plytintį slėnį kol dar visiškai neaptraukė tamsa. Bet dėl to labai nepergyvenam, nes ryt iš pat ankstyvo ryto keliausim į Čerapundži parką pasigrožėti kriokliais, vaizdu į Bangladešą iš pat viršaus, patyrinėti urvų.
Šilongą pasiekiame vakare ir pirmą kartą kelionėje kambarį rezervuojam iškart dviem naktim, kad galėtume saugiai pasidėti daiktus ir į Čerapundži parką važiuoti be papildomo svorio ant pečių. Pro nakvynės langus matosi vietinė alkoholinių gėrimų parduotuvė, tad po tokios stresinės dienos neatsispiriam pagundai, nusiperkam vietinio “Old Monk” romo butelį ir išgeriam už sėkmę, laimę, už gyvenimą.
Nepaisant ilgesnio vakarykščio pasisedėjimo, vistiek keliamės standartiškai anksti – sulig aušra ir pačiu pirmuoju reisu keliaujame į nacionalinį parką. Daugybė gamtos garsų, čiurlenantys upeliai, džiungles primenanti vešli augalija ir visas Bangladešas kaip ant delno – tai Čerapundži nacionalinis parkas. Tiesa, atvykus ryte mus pasitiko didelis rūkas, kuris bandė mūsų kantrybę prie Septynių Seserų krioklio. Tiesiog stovi ir žiūri į didelį baltą debesį bei girdi tolumoje šniokščiančius krioklius, absoliučiai nieko nesimato. Pasiteiravus vietinių, ar yra tikimybė kad rūkas prasisklaidys, jie patikino, kad čia kalnai, čia niekad nežinai kas bus, bet taip, tikrai realu kad saulė iškaitins slėnyje panirusį debesį. Būtent čia aš išmokau pirmą keliavimo taisyklę: kantriausiems – dangus.
Prasedėjus daugiau nei 4 valandas, staiga pradeda ryškėti apačioje plytintis vaizdas ir atsiveria visas grožis. Nuo stačių ir aukštų skardžių krenta 7 kriokliai (pagal tai ir pavadinimas) ir susilieję į vieną upės vagą nuteka į apačioje plytinčias Bangladešo lygumas. Fantastiškai nepakartojamas vaizdas ir mūsų nuotaikos maksimaliai geros. Pasigrožėję keriničiais kriokliais, nužygiuojam iki Motropo uolos ir greta krentančios upės, užsukam ir į greta esantį urvą, prasieinam uolėtu kalnų upeliuku. Laikas bėga neįtikėtinu greičiu, diena eina į pabaigą, tuoj užslinks tamsa.
Paklausus vietinio apie maršrutinį džipą sužinome, kad paskutinis išvyko prieš pusvalandį. Bandome ieškoti nakvynės vietoje ir blūdinam kalnų keliukais kol aptraukia tamsa ir prasideda užburiantys nakties garsai. Suprantame, kad nakvoti laukinėje gamtoje naktį nėra protingas sprendimas, tad be perstojo ieškom nakvynės. Keli vietiniai gyventojai supratę mūsųs keblią situaciją už nakvynę arba nuvežimą į Šilongą prašo neadekvačių sumų. Žinoma mes tų pasiūlymų nepriimam ir geriau jau miegosim lauke nei leisimės išnaudojami. Kantriai ieškodami kur praleisti naktį tuo pačiu bandome stabdyti ir tas itin retai pravažiuojančias transporto priemones, kad bent pametėtų iki artimiausio miestelio, kuriame yra nakvynės namai. Daugumą jų net nestabteli, o tie kurie sustoja tiesiog neturi vietų dar trims vyrams. Automobiliai – ne tuktukai, čia šiknos į lauką neiškiši. Ir kai jau atrodė, kad sėkmė šįkart nuo mūsų nusisuks, pavyksta susistabdyti džipuką su jauna šeimyna, kurie buvo atvažiavę papiknikauti į parką būtent iš Šilongo ir dabar grįžinėja atgal. Neapsakomai džiaugiamės, kad pavyko išsisukti iš keblios situacijos, turėsim stogą virš galvos ir net savo kambary, kuriame likę ir visi mūsų daiktai. Visi trys tariam didelį ačiū paslaugiems indams, kurie, atvykus į Šilongą, primygtinai atsisakė priimti iš mūsų padėką už suteiktą milžinišką pagalbą.
Būnant Megalajos valstijoje jau kuris laikas kirbėjo mintis dėl Butano. Valstybės, kuri vos prieš keletą metų tuo metu buvo atidariusi sienas užsienio turistams (iki tol tik Indijos piliečiai galėdavo apsilankyti kaimyninėje šalyje). Aišku su savomis taisyklėmis, iš kurių bene jautriausia mums yra vizos. Priešingai nei visame likusiame pasaulyje, čia viza kainuoja ne nustatytą vienkatinį mokestį, o pagal tai kiek dienų svečiuosies Butane. Paros kaina tikrai nemaža – 80$. Negana to, turistas ar jų grupė privalo nusisamdyti vietinį valstybės sertifikuotą gidą ir tik tokiu atveju yra svarstomas prašymas išduoti vizą tam tikram laikotarpiui. Nu bet kai važiuojam beveik pro šoną, mes tiesiog negalėjom praleisti galimybės bent pabūti prie sienos vartų, išsikeisti valiutą į vietinius ngultrumus ir padaryti vieną kitą nuotrauką. Indijos ir Butano sieną kirsti galima trijose vietose, tačiau tik vienoje muitinėje vietoje išduodamos vizos užsienio turistams. Džaigaono (Indijos pusė) ir Fuetšolingo miestų muitinė įrengta dipolio miesto vidury. Šioje vietoje gyvenimas stipriai verda, plačia dvi valstybes jungiančia gatve be jokios patikros kursuoja transporto priemonės, vaikšto Indijos ir Butano gyventojai (jiems vizų nereikia). Nors šiame regione jau praleidom daugiau nei savaitę ir viduje tikrai jaučiamės supanašėję į vietinius, tačiau mūsų odos spalva vistiek išduoda apie kitatautiškumą, tad mums tenka užsukti pas muitininkus. Prieš įeidami į muitinės namelį, pasitariam, kad apsimesim nieko nežinantys apie taisykles, klausim galimybių gauti vizą keliom dienom su nuolaida, gal be gido ir pan. Kalbamės su skirtingais pareigūnais, bandome palenkti juos į savo pusę, laimėti jų nuolankumą ir keletą kartų atrodė, kad tikrai pavyks, tačiau galiausiai vistiek nieko nepešėm. Aukščiausias pareigas užimantis muitinės darbuotojas liko kategoriškas ir nesutiko nusileisti trijų jaunuolių verkšlenimui, o jų pritaikytos mažos nuolaidos nesudarė reikšmingo poveikio mūsų apytuštėms kišenėms.
Neslėpdami nusivylimo veide išeinam iš muitinės namelio. Eismas šioje vietoje vienpusis, atskirtas aukšta tvora ir veda link Butano. Eilinis pareigūnas, paklausus, kaip mums grįžt atgal į Indiją, pamoja link Butano pusės, sakydamas, kad už kokių 100 metrų bus praėjimas ir galėsit apsisukti. Patraukiam link Butano pusės ir, o stebukle!, kaip netikėta!, tarpusavy iš anksto nei pasitarę, nei išdiskutavę, kažkaip netyčia praeinam vartelius, kur turėjome apsisukti, ir ramiai, visiškai nelegaliai, patenkame į Butaną. Žinoma, tai ne tas tikrasis Butanas, tačiau vistiek, emocijos milžiniškos, ypač kai žinai, jog šioje šalyje esi nelegaliai. Fuetšolinge saulė jau nusileidusi ir mes pradedam ieškoti nakvynės. Pasirodo, tai nėra taip paprasta. Nakvynės namams ar viešbučiams yra uždrausta priimti pernakvoti turistams, jeigu jie neturi galiojančios Butano vizos. Tačiau kaip ir visur pasaulyje, taip ir čia yra tų, kurie nepaiso taisyklių, tad pavyksta įkalbėti vienų nakvynės namų savivinką leisti apsistoti. Gaunam 4 aukšte kambarį su balkonu, tad, žinodami, jog Butane griežtai draudžiama rūkyti tabaką, pirmiausia, ką padarome – tai sugulę ant balkono grindų sutraukiam po cigaretę. Jau jei daryti kažką nelegaliai – tai iki galo 🙂
Kaip žinia apetitas kyla bevalgant, tad ryte atsikėlus niekas iš mūsų netrykšta noru iš karto palikti šią maksimaliai egzotinę valstybę, tad palikę kuprines priimamajame, pasisamdom vairuotoją, kad mus nuvežtų iki artimiausios šventyklos. Pasisvečiuojam joje, pasikalbam su vietiniais tikinčiaisiais, apsikeičiam šypsenom. Norim važiuot toliau, tačiau, deja, apsisaugant nuo tokių nelegalų, kelyje link sostinės Timpu yra įrengta daugybė patikros punktų. Paprašom parodyti artimiausią jų iš kiek galima arčiau ir va šitoje vietoje padarom klaidą. Posto pareigūnai, galimai žiūronų pagalba pastebi pavežėjo automobilyje esančius tris baltašiknius ir iš toli iškart privažiuoja. Suprantam, kad dabar jau papuolėm ir greičiausiai bus bėdų. Pareigūnas liepia sekti jo automobilį mūsų vairuotojui ir leidžiamės atgal iki Butano – Indijos sienos. Įeinam į dieną prieš aplankytą muitinės namelį. Pas pareigūnus šypsenų daug mažiau, o ir tos per sukąstus dantis, tačiau kai pamatėm muitinės generolo veido išraišką, pasidarė baisu ir karšta veide, atrodė, kad čia strigsim ilgam ir problemų turėsim labai daug. Jo rėkiantis balso tonas “I SAID, YOU ARE NOT ALLOWED TO ENTER BHUTAN WITHOUT VISA!!!” tai tik patvirtino. Įgavę patirties iš vakarykščio ieškojimo kur apsistot, naudojam tą pačią taktiką: mes galvojom, kad čia tas pats miestas; kad galima čia be vizos būt iki patikros punkto; negalėjom vakar grįžt, nes muitinė nebedirbo; tai milžiniškas nesusipratimas; taip tai mūsų kaltė, mes žiopli, jauni ir nepatyrę, mes labai atsiprašom; taip mes sutinkam, kad pasielgėm neapgalvotai; taip tai visiškais absurdas, nesuprantam kaip galėjom taip suklyst, labai atsiprašom ir taip toliau ir panašiai.
– Kur jūsų kuprinės? – paklausia muitinės generolas.
– Ten kur nakvojom.
– Kur nakvojot?
– Nebežinom, – atsakom drebančiais balsais, tačiau turim nuotrauką, padarytą iš balkono.
Parodom nuotrauką ir muitininkas išleidžia mane su kitu pareigūnu, kuris sakosi žinąs tą vietą, pasiimti kuprinių, duodamas nurodymą jam užsirašyti adresą. Suprantam, kad šitoj situacijoj kentėsim ne tik mes, bet ir mus apnakvydinęs vietinis verslininkas. Beeinant kartu bandau išsiklausinėti, kas mūsų gali laukti ir ar pavyks suminkštinti ledinio generolo širdį.
- Aš nežinau, tokio pikto mes dar nesam jo matę, gal pavyks išsisukti su bauda, – optimistiškai bando nuteikti muitininkas.
Po geros valandos grįžtam su kuprinės atgal į muitinę. Čia situacija pagerėjus, generolas jau kiek atlyžęs. Darius suderino nuobaudos dydį ir sutiko pasirašyti laisvos formos labai svarbų dokumentą, draudžiantį tris metus mums lankytis Butane. Susimokam neadekvačiai mažą baudą (niekaip neatsimenu tikslios sumos, bet ji nebuvo skaudi mūsų kišenėms, nes mes dvi dienas kartojom, kad neturim daug pinigų). Prieš palikdami namelį, dar kartą labai atsiprašome generolo už mūsų “aplaidumą”, paspaudžiame rankas, paprašome labai nebausti mus apnakvydinusių žmonių. Tai tik mūsų kaltė, o jie tiesiog nenorėjo, jog mes miegotume lauke. Nežinom, kokią nuobaudą gavo nakvynės namai, bet tikimės, kad ji nebuvo labai skaudi, tačiau esu beveik tikras, kad panašaus plauko begalviai ten iki šiol nepriimami 🙂 Butano pareigūnas lydi mus iki Indijos muitinės, kad dar kur nenuklystume ir, tik įsitikinęs, kad sėkmingai kirtom sieną, apsisuka ir grįžta atgal iki savo darbo vietos.
Na, o mes po visko sumušam rankom, pradedam juoktis (nes, o kas belieka taip lengvai išsisukus). Iki pat dabar tai yra nutrūktgalviškiausias mano kelionių nuotykis, kuris vargu ar kada bus perspjautas. Atsikratę įtampos žvelgiam toliau. Nepavykus ilgėliau pasisvečiuoti Butane, toliau kelyje – Himalajuose įsikūrusi Sikkim valstija, kuri kaip ir Nepalas ar Butanas, anksčiau buvo atskira nepriklausoma karalystė, tačiau 1975 metais prijungta prie Indijos.
Bus daugiau…
