Turbūt dar nuo kokių 2012 metų geram bičiuliui Dariui, kuris jau buvo aplankęs nemažai atokių Žemės kampelių, vis sakydavau: „Pasiimk mane kur nors, žiauriai noriu kokios egzotikos“. Apie egzotines keliones tada dar tik pasvajodavau, tačiau nedrįsdavau kažkur išlėkt. Ir vieną 2014 metų rudens vakarą sulaukiau iš jo skambučio su klausimu: „Seni, 2015 balandį į Indiją yra už 210€ iš Rygos, varai?“. Į šį klausimą tiesiog nebuvo kito atsakymo kaip tik „Žinoma!“. Tuo metu dar nerašydavau ilgų tekstų apie savo kelionės įspūdžius, tad dabar, kai esu siaubingai jų išsiilgęs, supratau, kad yra pats metas perkelti į tekstą visas tas neišdildomai atmintyje likusias nuotykių, ištvermės, kontrastų, avantiūrų ir kartais net nepamatuotos rizikos kupinų emocijų iš pirmosios savo egzotinės kelionės į spalvingąją Indiją.
Tad 2015 metų balandžio 13 dieną aš, Darius ir Linas nusileidome Indijoje. Ir tikrai ne Delyje, o vidury Indijos esančiame netvarkingame, žmonių perpildytame Raipūro mieste (iš tiesų neperpildytų miestų Indijoje nelabai ir yra). Iš čia prasidėjo viena įspūdingiausių mano kelionių per Indiją, Bangladešą ir net aplankant Butaną.
Kadangi į Indiją nusileidom neturėdami rupijų, o tik dolerių ar eurų, pirmoji užduotis buvo susirasti valiutos keityklą. Sedėdamas autobuse, vežančiame į miesto centrą, dairiausi pro langus netekęs amo į gatvėse besiganančias ir pūvančius vaisius ėdančias karves, į tą begalinį šiukšlyną, į juodadarbius indus, tempiančius perkrautas rikšas, į pakelės kioskelius, dirbtuves, kirpyklas ir į visą kitą, kas buvo neįprasta visiškam naujokui, pirmą kartą pakėlusiam savo baltą šikną už Europos ribų.
Ir nors valiutos išsikeitimas iš pradžių neatrodė didelė užduotis, ji virto dideliu iššūkių mums visiems. Raipūro mieste retas kuris užsienio turistas apsilanko, čia net ne visi ženklai turi vertimus iš vietinės kalbos į mums suprantamas lotyniškas raides, ką jau kalbėt apie valiutos keityklas. Indai – labai paslaugūs žmonės. Tad jie geranoriškai stengėsi mums padėt. Bėda ta, kad net ir nežinodami atsakymo, jie ima už rankos ir vedasi. Tu gali jų paklausti „Ar žinai kur artimiausia valiutos keitykla“ ir atsakymas bus „Yes“. Tačiau lygiai taip pat tu gali paklaust „Kur yra Lietuva ir ar žinai Sabonį?“ ir atsakymas lygiai taip pat bus „Yes“.
Grupelė baltųjų turistų tokiame Indijos mieste jiems yra ne ką mažesnė egzotika nei mums patiems. Taip mes klaidžiojom gerą pusdienį kepinančiame karštyje pirmyn atgal, kol pagaliau radome banką, kuriame sutiko pakeisti pinigus. Ir čia mes vėl buvom nustebinti. Prieš keičiant pinigus, banko darbuotojas davė kiekvienam po atskirą blanką, kuriame reikėjo suvesti savo asmens duomenis ir surašyti kiekvieno banknoto unikalų serijos numerį. Šitame turistų nelankomos Indijos miesto banke tiesiog nėra eurų ar dolerių tikrinimo aparato.
Šiaip ne taip išsikeitę pinigus ir nubraukę nuo kaktos prakaito lašus susistabdom tuktuką ir važiuojam į traukinių stotį. Nors prieš kelionę rekomenduojama iš anksto įsigyti traukinio bilietus, nes paskutinę dieną jie gali būt išparduoti, mes planuotai to nepadarėm ir leidom įvykiams tekėti savo vaga. Taip pat, norėdami kuo geriau pajausti vietinį gyvenimą, atsisakėm bet kokios minties apie premium klasės bilietus su Žinoma norint gauti miegamas vietas, bilietus būtina pirkti iš anksto, tačiau kadangi ta prabanga mūsų nedomino, visos kelionės metu nei karto nesusidūrėm su „sold-out‘u“. Traukinių stoty nusipirkom pigiausius sėdimus bilietus į Kalkutos miestą važiuojantį traukinį. Indijoje traukiniai yra pats pigiausias ir populiariausias susisiekimo būdas. Tad nenuostabu, kad visos kelionės metu beveik visais atvejais 15-os ar net daugiau ilgų vagonų sąstatas būdavo sausakimšas. Deja, į išimtį šis kartas nepateko ir sulipę į traukinį supratome, kad laukia sunki naktis.
Daugiau nei 12 valandų kelionė perpildytame traukinyje, neturint miegamos vietos, po ilgo skrydžio su dviem persėdimais ir sekinančio vaikščiojimo Raipūro mieste, buvo pirmas tikras ištvermės išbandymas. Nors pajudėjus iš Raipūro miesto dar pavyko rasti keletą laisvų lovų kiek pailsėt, tačiau greitai jas perėmė teisėti jų savininkai ir mums tekdavo ieškoti kitos šiltos vietelės bluostui sudėt. Apie laisvą lovą pagalvoti net nedrįsom, ieškojom tiesiog kiek laisvesnės kabinos. O tai padaryti irgi buvo sunku. Lovose miegodavo po du, daugelyje kabinų miegančių būdavo ir ant grindų arba grindys tiesiog būdavo perkrautos keliaujančių ryšuliais. Į pagalbą atėjo dvi lietuvės, keliavusios į Kalkutą tuo pačiu traukiniu ir suteikė mums vieną lovą. Didelis didelis ačiū joms.
Kalkutos miestą pasiekėm anksti ryte. Reikia pripažinti, kad po Raipūro miesto, šis daugiamilijoninis miestas pasirodė labai tvarkingas, kiek tai yra įmanoma Indijoje, o begalė zujančių oldschool‘inių ryškiai geltonos spalvos taksi automobilių suteikė jam papildomo žavesio. Tačiau net ir čia, tokiam didmiestyje, staiga vidury judrios gatvės pasirodo piemuo su didele banda avių. Neįtikėtina!
Nesam mes didmiesčių mėgėjai, tad ir šį kartą Kalkuta buvo tiesiog tarpinė stotelė iki pirmojo mūsų kelionės tikslo – Sunderbanų nacionalinio parko. Tai unikalus gamtos draustinis, pasižymintis pelkėtomis mangrovėmis apaugusiomis salomis , kurių tankiuose miškuose auga unikalūs reti augalai, gyvena nykstančios gyvūnų rūšys, tarp jų ir vos keli šimtai likusių laisvėje Bengalijos tigrų. Iki jo prieigų važiavome kaip įprastai traukiniu. Beje, kaip bebūtų keista, Indijos mastu, apytuščiu.
Išlipę paskutinėje stotelėje persėdome į vietinio susisiekimo autobusą ir keliavom gilyn link parko per kaimus. Pirmą kartą gyvai matyti rankų darbo moliu grįsti vietinių gyventojų namukai su šiaudiniais stogais, bambukiniai tiltukai per upeliukus, žemdirbystės darbai, pasikinkius jaučius ir aplink augančios mangrovės stipriai prikaustė mano dėmesį. Tiek autobuso vairuotojas, tiek konduktorius ir jų draugai buvo labai smagiai nusiteikę, vyravo puiki draugiška nuotaika, tad mus ne tik pavėžėjo toliau nei jų paskutinė stotelė, bet ir davė pavairuoti autobusą siauromis kaimo gatvelėmis.
Nors vietiniai gyventojai ir nevartoja alkoholio, tačiau paskutiniame taške vyrukai greitai sulakstė ir iš kažkur parūpino autentiško indiško viskio butelį. Neabejotinai už gėrimus ir papildomą pavėžėjimą susimokėt turėjome mes. Per daug įsilinksminę ir apgirtę indai bandė mus apgauti ir išvilioti didesnę nei buvom sutarę pinigų sumą, dėl ko įsiplieskė nedidelis kivirčas. Kaip ir įprasta tokiuose kraštuose, ginčas patikėtas išspręsti kaimo seniūnui, kuris išklausęs abiejų pusių, priėmė mums palankų sprendimą.
Tą jausmą, kad esi užmirštame pasaulio krašte, kiek slopina vos prieš kelis mėnesius išasfaltuotas pagrindinis keliukas. Čia dar apstu rikšų, traukiamų vairuotojo kojomis minamu dviračiu, tad vietiniai labai džiaugiasi naujuoju keliu, kuris itin palengvino jų darbą. Atsisveikinę su trumpo vakarėlio dalyviais, toliau einame pėsčiomis, tačiau greit prie mūsų pribėga rikšos vairuotojas, primygtinai siūlantis savo paslaugas. Mes esame trise su trimis didelėmis kuprinėmis, o jis tik vienas, tad maloniai atsisakome. Tačiau jis neatlyžta, sakydamas, kad tai jokia ne problema. Kiek pagalvojęs supranti, kad ši rikša, galbūt, vienintelis jo gyvenimo pajamų šaltinis, tad, nors ir jausdamiesi labai nepatogiai, priimam jo pasiūlymą ir lipame į rikšą. Į vieną iš įkalnių Darius dar norėjo jam padėti pastumdamas rikšą iš galo, tačiau jis net piktokai į tai sureagavo ir griežtai neleido daugiau taip daryti. Nors šios mini kelionės metu viduje nebuvo labai jauku, tačiau pasiekus tikslą ir atsiskaičius su rikšos vairuotoju, pamatėm kiek daug jam tai reiškė. Plati šypsena, pavargęs, tačiau laimingas veidas, nebeleido mums jaustis nepatogiai.
Jau gerokai vakarėja ir besidairydami aplink suprantame, kad šią naktį vargu ar pavyks rasti minkštą lovą ar bent jau stogą virš galvos. Šioje vietoje per visą dieną taip ir nematėm nieko, kas bent kiek primintų svečių namus, tad pasiekę nedidelę prieplauką, be didelio streso palydėdami saulę vakarieniaujam. Šalia plūduriuoja nemažas medinis kruizinis laivas, kuriame paskutinius dienos darbus atlikinėja prižiūrėtojas. Bandom laimę klausdami, kokios galimybės šią naktį praleisti laivo kajutėje. Susisiekus su laivo savininku, suprantame, kad jis puikiai susipažinęs su baltųjų galimybėmis ir mums pasiūlo vietiniu požiūriu absoliučiai neadekvačią kainą – 3000 rupijų (~35eu) žmogui. Jis nežinojo su kuo turi reikalų, o nakvynė laive šioje vietoje yra vienintelė galimybė padoriai pernakvot, ir galvojo, kad neturėdami pasirinkimo, mes priimsim jo pasiūlymą. Mes jau buvom aptarę savo strategiją, kad neversime nakvynės kainos į eurus, o lyginsime pagal regiono pragyvenimo lygį, tad nepavykus suderėti su laivo savininku iki protu suvokiamos kainos, pasiūlymą atmetame ir nusprendžiam nakvoti ant doko. Kuprinėse turim dekučių, tad naktis neturėtų būt šalta.
Gerokai sutemus iki doko ateina patruliuojantis prižiūrėtojas ir, pamatęs mus iškart liepia keltis, nes čia nakvoti labai nesaugu dėl naktinių gyvūnų. Papasakojus istoriją su laivo savininku ir kiek pinigų jis paprašė už nakvynę laive, sargas net įniršta ir iškart skambina laivo savininkui. Po gana emocingo pokalbio telefonu, sargas praneša, kad laivo savininkas priėmė mūsų pasiūlymą – 1500 rupijų trims, t.y. 6 kartus mažesnė suma nei buvo prašoma anksčiau. Laivas nakčiai jau buvo atsišvartavęs nuo doko ir plūduriavo tolėliau nuo kranto, tad sekanti užduotis – kaip prisišaukti laivo prižiūrėtoją. Jau gili naktis, tad prižadinti miegantį prižiūrėtoją užtruko nemažai laiko. Kai jau atrodė, kad net ir suderinus kainą, nakvoti laive nepavyks, šiaip ne taip pavyksta jį pažadinti ir laivas priplaukia prie doko. Pirma lova kelionėje ir nuostabi naktis tarp mangrovių plūduriuojančiame laive sugrąžina visas jėgas. O kažkur jose gyvena didingas plėšrūnas. Juk čia Bengalijos tigro valdos. Ryte ten ir plauksim apsidairyt.
