Ne paslaptis, kad Bangladešas – vandeninga lygumų valstybė, per kurią teka milžiniško dydžio nuo Indijos kalnų atitekančios Brahmaputros, Padmos ir kitos milžiniškos upės. Himalajų kalnų ir musoninių liūčių maitinamos upės Bangladeše itin išplatėja, o tokiai neturtingai valstybei statyti didžiulius tiltus yra per didelė prabanga. Tad nepaisant didelio upių kiekio, šalyje yra tik vienas didžiąsias upes kertantis tiltas, jungiantis sostinė Daką su šiaurės vakarų Bangladešu. Visais kitais atvejais abu upės krantus jungia 24/7 be paliovos kursuojantys milžiniški laivai, perkeliantys keliadešimt sunkiasvorių transporto priemonių. Prie kelto susidariusi didelė krovininių sunkvežimių eilė, tačiau mūsų laimei tarpmiestiniai autobusai turi privilegiją ir atskirą eilę, tad laukimas neužtruko labai ilgai – gal kokią valandą.
Bangladešo sostinę Daką pasiekiam jau vakare sutemus. Išlipus iš autobuso mus pasitinka milžiniškas smogas, visiškai nėra kuo kvėpuoti. Per keletą minučių visa kūno oda pasidengia purvu, nosies šnervės prisipildo smalkių. Nesuvokiama kaip tokiu oru diena iš dienos kvėpuoja sostinės gyventojai. Susistabdom tuktuką ir važiuojam aplankyti vienintelio mūsų Dakos planuose esančio objekto – vyriausybės pastato. Tiesiog ilgiau tokiame mieste praleisti buvo neįmanoma.
Pasigėrėję tamsoje apšviestu didingu pastatu ir pasišnekučiavę su sargyboje stovinčiu kareiviu, grįžtam atgal į stotį. Čia mūsų laukia nemaloni staigmena. Pasirodo į Sylhet miestą naktinis autobusas važiuoja iš kitos, visai netoli esančios vietos, kurią, pasak vietinio, labai lengva pasiekti einant palei nebenaudojamus geležinkelio bėgius. Jis moja ranka link kur eiti ir mes nužingsniuojame. Nuo triukšmingos ir šviesios gatvės nusukame palei visiškoje tamsoje skendinčius bėgius ten, kur ir rodė kalbintas jaunuolis. Nors esame tryse, tačiau sulig kiekvienu žingsniu darosi vis nejaukiau. Statinėse kūrenasi padangos ir kitos degios medžiagos, suteikiančios vienintelį šviesos šaltinį nakties metu. Šalia pat bėgių savadarbėse lūšnose įsikūrę žemiausio sluoksnio gyventojai su didele nuostaba akylai stebi netikėtus svečius, tačiau nei vienas nedrįsta prieiti. Tokioje aplinkoje eiti teko nei daug, nei mažai – apie 20 minučių ir visą tą laiką mes tarpusavyje nepersimetėm nei žodeliu. Pagaliau, išlindę į judrią gatvę, kiek atsikvepiam: “Nu i na@*$, čia buvo stipru”. Džiaugiamės, kad neturėjom jokių planų likti sostinėje kiek ilgiau. Net jei būtume planavę, tuos planus neabejotinai greit būtume pakeitę. Esu tikras, kad Bangladešo sostinė tikrai turi ir gražių vietų, bet vistiek man, iki pat šių dienų, Daka yra pats baisiausias aplankytas didmiestis.
Sylhet miestą, esantį Bangladešo šiaurės rytuose, pasiekiam anksti ryte ir nieko nelaukdami persėdam į vietinį autobusą, vežantį arčiau mus dominančio krioklio. Regioninio susisiekimo autobusai tiek Bangladeše, tiek Indijoje yra itin varganos būklės su išlaužytomis, nudraskytomis sėdynėmis, išdaužytais langais, kiaurais stogais ir net gerokai įskeltais priekiniais stiklais. Bet mes jau esame gavę patirties šios kelionės metu ir tai mūsų netrikdo. Kiek labiau erzina stovinėjimas kas atrodo kelis šimtus metrų ir vairuotojo asistento rėkavimas ieškant naujų keleivių pro atviras autobuso duris. Apylinkės čia tikrai nuostabios: visur žalia žalia, daug arbatų terasų ir dirbamų laukų, šiukšlių taip pat, sakykime, nėra.
Po kokių 3h dardėjimo autobusu pasigauname vietinį tuktuką, kuris jau mus nuveš arčiausiai krioklio ryškiai geltono smėlio keliuku bei mūsų ten palauks kol pasivaikščiosim. Madhabkunda krioklį, esantį beveik prie pat Indijos sienos, pėsčiomis pasiekėme per nepilną pusvalandį. Tai tikrai labai populiari vieta Bangladeše fotografuotis švenčių proga ar tiesiog linksmai leist laiką su draugais ar šeima. Ir tai nestebina, nes 2015 metais šis krioklys buvo bene vienintelis lengvai pasiekiamas krioklys visame Bangladeše su sutvarkyta infrastruktūra bei tvarkingais pėsčiųjų takais. Lietingasis sezonas dar tik prieš akis, tad krioklio sraunumas gerokai sumažėjęs, bet bendras vaizdas vistiek išlieka stiprus. Tuo metu tai buvo mano pirmasis gyvenime aplankytas toks didelis krioklys. Per septynerius metus teko matyti tikrai įspūdingesnių krioklių, tačiau Madhabkunda ir jos apylinkės iki pat dabar išliko atmintyje kaip įspūdingas gamtos darinys.
Pasilepinę vaizdais ir išsimaudę po kriokliu judam atgal iki mūsų kantriai laukiančio tuktuko vairuotojo. Ir vėl laukia važiavimas smėlėtu kaimo keliuku bei paskui ilgas ir nuobodokas dardėjimas regioniniu autobusu atgal į Sylhet miestą. Kadangi rytoj kirsim Bangladešo – Indijos sieną šiauriniame taške, laiko tuščiai neleidžiam ir tariamės, kur nakvoti: Sylhet mieste ar prie pat sienos esančiame Jaflong gyvenvietėje. Kirsti sieną norisi kaip galima anksčiau, tad nusprendžiam važiuoti iki Jaflongo. Sylhetą pasiekiame jau tamsoje ir persėdam į kitą autobusą. Vietiniams tampa labai įdomu, kur čia trys balti turistai keliauja vėlai vakare. Paminėjus Jaflongo miestelį, veide atsiranda didelė nuostaba:
– Ko jūs ten važiuojate taip vėlai vakare, ką jūs ten veiksit? Ten tokiu metu nebus elektros, nes naktį ji yra išjungiama.
– O bent hotelių ar svečių namų yra ten?
– Vieną stato, bet dar nepabaigtas, bet gal keli kambariai ir įrengti. Aš jus palydėsiu iki jo, kad nepasiklystumėte, – bengalų svetingumas ir noras padėti tikrai milžiniškas.
Artėjant prie sienos tranzitino kelio, šiaurėje jungiančio Bangladešą su Indija, asfaltą pakeitė duobėtas išmaltas žvyrkelis su milžiniškomis balomis. Aplink beveik jokių šviesų, vietomis dega tik “Iljyčiaus” lemputės, maitinamos dyzeliniais generatoriais. Tapo akivaizdu, kad priimtas buvo ne pats geriausias sprendimas, bet nuo to tik įdomiau. Vis dar pliaupiant lietui pasiekiam Jaflongo gyvenvietę, kuri atrodo lyg po karo. Šviesų tik viena kita, kaip ir buvo minėta, elektros mieste nėra, girdisi tik veikiančių generatorių burzgimas. Einam paskui paslaugųjį bengalą iki statomo viešbučio. Pasiekiam pastato griaučius kur užbaigti du aukštai, virš jų tik karkasas, visur žliaugia vanduo. Tai pasirodo ir yra mūsų “viešbutis”. Veda mus tamsiais siaurais koridoriais iki priimamojo, jei galima jį taip pavadinti. Įėjus į mažą prirūkytą kambariuką mes net krūptelim. Prieblandoje sėdi sulysęs baltos baltos odos, skirtingų spalvų akių albinosas. Pirminis nelauktas vaizdas tikrai priminė sceną iš kokybiško gero Holivudinio siaubo filmo. Nors jautėmės labai nejaukiai, tačiau po naktinio pasivaikščiojimo palei Dakos geležinkelio bėgius, šita situacija buvo visiška uoga. Atlydėjęs bengalas padeda komunikuoti su vieninteliu viešbučio darbuotoju derinant nakvynės kainą ir kiek laiko bus įjungtas generatorius, kad po sunkios dienos galėtume nusiprausti po dušu ir pasikrauti savo elektroninius prietaisus. Suderinę, kad generatorius elektrą tieks 3h, sumokam pusę sutartos sumos ir esame palydimi betoniniais laiptais be turėklų iki savo kambario. Generatorius jau veikia, tad įjungus šviesą kambary išsilaksto keletas didelių tarakonų – nu visiška klasika tiek Indijoje, tiek Bangladeše. Ir nieko čia nei keisto, nei nejaukaus nėra, tiesiog tai įprastas gyventojas pietiniuose kraštuose. Nujausdami, kad generatorius galimai nedirbs visas sutartas tris valandas, iškart sukišam krauti telefonus ir fotokameras bei einam paeiliui į dušą. Ir ką jūs manot, nepraėjus nei valandai laiko dingsta elektra, apačioje nebesigirdi generatoriaus veikimo, bandymai prisišaukti viešbučio registratorių bevaisiai, jo kambarys užrakintas. Vienas mūsiškių baigia praustis po lediniu dušu, išsitraukiam tokiems momentams skirtus power bankus ir palieka įrenginius krautis iš jų. Iš tikro power banką visada vežiojuos kelionėse iki pat dabar, tačiau šitas momentas buvo pirmas ir kolkas paskutinis, kada privalėjau jį panaudot. Pasidžiaugėm, kad albinosui sumokėjom tik pusę suderintos sumos, tad ryte kovosim dėl netesybų iš jo pusės bei tikrai mažinsim kainą.
Anksti ryte susikraunam šmutkes ir einam pas albinosą. Neabejotinai, jis dievagojasi, kad generatorius tikrai veikė tris valandas ir čia mes melagiai bei norim nuo jo nusukti kelis šimtus rupijų. Principai neleidžia nusileisti šiam bengalui, susikalbėti yra labai sunku, nes pastarasis moka vos tris žodžius angliškai: yes, no ir sir. Jis griežtai mūsų neišleidžia ir vos vos nekimba į atlapus. Kaip jau buvo nutikę Sunderbanų nacionaliniam parke, taip ir čia, konfliktui spręsti yra iškviečiamas miestelio seniūnas. Mūsų laimei jis moka angliškai, tad išklauso nusiskundimus ir motyvus, dėl ko mes nesutinkam sumokėti pilnos sumos. Po karštų diskusijų, albinosas pripažįsta miestelio seniūnui, kad išjungė anksčiau laiko generatorių ir su dideliu nusivylimu ir pykčiu sutinka su mažesne kaina dėl savo netesybų.
Po visos nakties liūties miestelio gatvės atrodo kaip didelis molynas. Jaflongas – akmenkasių miestelis, įsikūręs šalia Goyain upės, iš kurio ir yra kasamas ir smulkinamas akmuo. Nuo Megalajos valstijos kalnų Indijoje atitekantis vanduo tuo pačiu atplukdė ir akmenis, kurie tapo pagrindiniu pinigų šaltiniu vietiniams gyventojams. Čia, beje, vis dar gajus rankų darbas ir akmens smulkinimas vietomis vykdomas su dideliais ir sunkiais kūjais.
Šis pasienio regionas yra itin skurdus ir gyvenimas čia išties sunkus. Prieš paliekant Bangladešą pasiplaukiojam šia upe, apvaikštom kasyklą ir pasižiūrim kokia sunki vietinių gyventojų kasdienybė ir darbo sąlygos. Dirba čia visi, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Vyrai kūjais skaldo akmenis, moterys krauna juos ant padėklų ir užsidėdamos ant galvos neša į paskirtymo vietą arba į valtį, kurią dažniausiai plukdo jauni berniukai.
Nepraleidžiam progos pasišnekėti su pasienyje patruliuojančiais Bangladešo kariais, aplankom vietinį vos ne džiunglių kaimelį, kuriame bendrą vaizdą gadina tik ant kai kurių namų stogo iškeltos palydovinės lėkštės. Mums vaizdą gal ir gadina, bet jo gyventojai labai džiaugiasi, kad pagaliau turi elektros dieną ir gali žiūrėti televizorių. Po viena iš kaimo pastogių pralaukę kol nulis tropinis lietus, paliekam vietovę ir važiuojam pakeleivingais sunkvežimiais, kurių čia važiuoja vienas po kito, iki pasienio punkto.
Jau truputį po piet, tad pamodeliuojam situaciją, kad tikrai dar spėsim šviesioj užkilti serpantinais Indijos pusėje į Megalajos valstiją, o jau Šilongą pasieksim prietemoje, bet tai mūsų negąsdina. Tačiau mūsų norai viena, o realybė kas kita. Nors turim Indijos vizą, kuri leidžia kirsti sieną kelis kartus, taip pat ir Bangladešo vizą bei visus kitus reikalingus antspaudus, muitininkai staiga mums pareiškia, kad jeigu norite palikti šalį, turite susimokėti 50$ kiekvienas. Tu turbūt juokauji! Mes griežtai nesutinkam su muitinės reketu ir atsisakom mokėti bet kokius pinigus paliekant Bangladešą. Apsimetam, kad neturim tokių didelių pinigų ir iš vis likę tik pora šimtų takų ir keletas rupijų. Kaina krenta iki 20$ ar 30$. Ilgai bandom muitininko sąžinę (kurios žinoma jie neturi) bei laikomės savo pozicijos nieko jiems neduoti. Galiausiai sutariam dėl pašalpinio dydžio mokesčio (gal 20$ visiems trims), nes diena eina į pabaigą, o grįžti ir antrą naktį miegoti pas albinosą nenorim nei vienas. Iš to įsiūčio muitininkas ant mano paso netyčia uždeda ne išvykimo, o atvykimo antspaudą. Drįstu jam parodyti jo klaidą, o tai dar užgaišina papildomas 10 minučių, kol jis tariasi su kolegom ką daryti. Sprendimas elementarus, tiesiog nubraukė neteisingą antspaudą ir šalia įspaudė naują, jau išvykimo antspaudą. Indijos pusėje jokių problemų nekyla, mes ten užtrunkam gal 15minučių ir sėkmingai kertam sieną ties Dawki miesteliu. Iš čia tikimės dar šįvakar išvažiuoti iki Megalajos valstijos administracinio centro – Šilongo.
Bus daugiau…
