Pirmą kelionės per Indiją ir Bangladešą dalį skaitykite čia
Puikiai išsimiegoję ir pailsinę savo nuvargusius kūnus keliamės sulig aušra. 9h ryto mūsų laukia dar iš vakaro suderintas plaukimas mangrovių kanalais, tačiau prieš tai dar reikia papusryčiauti. Išlipus iš laivo patraukiame prie šalia prieplaukos įsikūrusios suręstos pašiūrės, kur vietinis gyventojas verda rytinę indišką arbatą su pienu, kepa bandeles. Atsineštą vandenį, kurio kilmė mums nežinoma, pila iš plastikinio indo į virš ugnies pakabintą metalinį puodą ir tik jį užviręs pila į puodukus. Juose prieš tai sutrina vietines žoleles, įberia masalos prieskonių ir galiausiai užpila pieno. Ne kiekvienas drįstu ragauti taip paruošiamą rytinę arbatą, tačiau mums tai prideda papildomo žavesio ir mes net užsisakom dar po vieną puodelį. Puiki vietinė arbata, o ir bėdų su skrandžiu neturėjom.
Padėkoję už rytinę arbatą ir lengvai papusryčiavę, lipam į laivą, kuriuo plaukiosim didžiausio pasaulyje mangrovių parko kanalais artimiausias 2-3 valandas. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai savo akimis mačiau mangroves ir tą gausybę paukščių aplink, o šiltuose vandenyse plaukiojo galybė medūzų. Nors parke gausu ne tik paukščių, bet ir sausumos gyvūnų, tačiau salelės apaugusios taip tankiai, kad sunku tikėtis tarp jų pamatyti kokį gyvūną. Visgi mus kiek nudžiugina vietinių šernų šeimynėlė išėjusi arčiau kranto. Laivo kapitonas, nors ir nelabai gerai kalba angliškai, bet vis tiek stengiasi papasakoti apie tą sunkų ir pavojingą gyvenimą šalia Bengalijos tigro. Apytiksliai 40-50 vietinių gyventojų per metus tampa šio nuožmaus plėšrūno aukomis, tad gyvendamas čia visada turi būti budrus.
Mums labai knieti įžengti bent trumpam į atrodo nepraeinamus tankumynus. Kapitonas, nors ir pradžioje pasispyriojęs, visgi vienoje vietoje sustoja. Dėl visa ko pasiima peilį ir, lipdamas iš laivo, griežtai liepia būti tyliai bei eiti tik paskui jį. Pasiekti patį mišką reikalauja nemažai pastangų, nes kojos klimpsta į purvą iki pat kelių. Šiaip ne taip prieinam kiek kietesnį pagrindą prieš akis matydami tą praktiškai be mačetės neperžengiamą miško tankmę. Ir staiga, kapitonas sušunka: „Back! Back! Tiger!“ ir, palikdamas mus už nugaros, pasileidžia bėgti atgal iki laivo. Mes, žinoma, paskui. Bėgti klimpstant į minkštą molį per gerus du sprindžius yra kas veikti, bet, nors ir atsilikę nuo indo, mes visgi gyvi ir sveiki pasiekiam laivą. „Ten buvo tigras.“ – sako uždusęs kapitonas, pamiršęs, kad būtent jis vienintelis buvo apsiginklavęs ir turėjo mus saugoti. Žinoma, niekas dabar nepasakys, ar ten tikrai jis kažką išgirdo ar tai buvo tiesiog puikus performansas. Labiau tikėtinas antrasis variantas, tačiau bet kokiu atveju adrenalino kiekis kraujyje buvo stipriai pakilęs.
Prieš važiuodami į šį nacionalinį parką, tikrai nesitikėjome sutikti Bengalijos tigro, tačiau vien žinojimas, kad svečiuojiesi jo valdose, suteikė papildomo žavesio. Pasisėmę daug teigiamų emocijų atsisveikinam su Indijos kaimo žmonėmis ir pajudame atgal link traukinių stoties. Iki jos apie 10km, tad beieškant kas pavežės, prie mūsų sustoja tuk-tukas su keturiais linksmai nusiteikusiais jaunuoliais.
Sėst tikrai nėra kur, tačiau jie primygtinai siūlosi mus pavežėti iki stoties. Visiškai standartinė situacija Indijoje, kai keturviečiame tuktuke „lengvai“ susispaudžiam septyniese, persisvėrę ir išmetę po vieną žanduką į lauko pusę lekiam su vėjeliu. Pakeliui užmatom vestuvių puotos vaišių stalą. Tai toks kaip ir švediško stalo paprotys, kur jaunųjų tėvai/giminės vaišina visus norinčius namų gamybos užkandžiais ir gaivinamaisiais gėrimais.
Kiek popiet lipame į traukinį. Nors diena ir kupina įvykių, tačiau tai toli gražu ne pabaiga. Mūsų šios dienos tikslas netoli Bangaono miesto kirsti Indijos – Bangladešo Benapolio pasienio punktą ir nakvoti jau kitoje šalyje. Bevažiuojant link sienos, traukinyje užmezgam pokalbį su tvarkingai apsirengusiu, sakyčiau net išsipusčiusiu, indu, kuris sužinojęs apie mūsų tikslą keliauti į Bangladešą, visai būdais bando nuo to atkalbėti. „- Ten baisinė netvarka, dar didesnė nei pas mus. Ir labai pavojinga. Labai daug vagių ir blogų žmonių – sako jis.“ Mes nebūtume mes, jei tokios kalbos atbaidytų. Priešingai, tai tik dar labiau sutrigerina norą aplankyti Bangladešą.
Nusigavę iki pasienio punkto sužinome, kad muitinė jau uždaryta, šiandien kirsti sienos nebepavyks (pavėlavom apie valandą) ir teks dar vieną naktį praleisti Indijoje. Mums, kaip pradedantiems dieną apie 6h ryto, papildomu nemažu nusivylimu tapo žinia, kad muitinė darbą pradeda tik 8h ryto. Bangladeše visi keliai veda į Daką, o kelionė iki jos nuo Benapolio muitinės autobusu užtrunka apie 10h, tad norint dar šviesoje pasiekti sostinę, reikia išvažiuoti kaip galima anksčiau. Įvertinę ir galimą užgaišimą pildant dokumentus ir atliekant visas kitas privalomas procedūras pasienio punkte, puikiai suprantame, kad tai jau niekaip nebepavyks. Per daug nesukam galvos, nes tiesiog nėra prasmės nervintis dėl to, ko negali pakeisti ir einame miegot.
Kaip ir galvojom, eilė prie sienos ir dokumentų tvarkymas užėmė nemažai laiko. Nors jokių neplanuotų nesklandumų ar gaišaties neteko patirti, tačiau visas procesas vis tiek užtruko porą valandų (turistinė viza 30d kainavo 50$). Išsikeitę pinigus greit susirandam autobusų aikštelę ir sužinoję išvykimo laiką einame pavalgyti gatvės maisto, kurio neįtikėtinai malonus kvapas lydi mus visur. Kaip visada, prieš valgant gatvės maistą, rekomenduojama įsitikinti, kad jis buvo tinkamai paruoštas. Visos kelionės metu valgėme išskirtinai tik lauko virtuvėlėse gaminamą maistą, kuris nei karto nenuvylė. Gatvėje ant laužo kaitinamose didelėse keptuvėse, kurios atrodo mena laikus kai Bangladešas dar buvo Pakistano dalis, paruošta vištienos ar ėrienos masala su ryžiais bei kepta žuvis, yra neapsakomo skonio ir, žinoma, aštrumo. Klimatas Bangladeše drėgnas ir karštas, tad, kad paruoštas maistas išsilaikytų kaip galima ilgiau nesugedęs, jis gaminamas aštrus arba net labai aštrus. Ir žinoma su labai daug padažo, lyg troškiniai. Kadangi mėgstu valgyti aštriai, kelionės pirmomis dienomis pabandymui užsisakiau ne paprastą vištienos masalą, o aštrią ir supratau, kad toliau kelionėje apsiribosiu tiesiog paprasta vištiena, kuri ir taip nemėgstantiems valgyti aštriai būtų didelis išbandymas. Daugelyje maitinimo vietų prie paruoštų patiekalų teko matyti dvi kainas. Vienu atveju, pavyzdžiui vištienos masala su ryžiais yra patiekiama kartu su pačia vištiena ir padažu, kitu, pigesniu atveju, tik ryžiai su padažu (be vištienos). Tai tikrai puiki mintis, suteikianti vargingiau gyvenantiems papietauti taip pat skaniai išleidžiant mažiau pinigų. Ir dabar, praėjus net 7 metams po kelionės, galiu pasakyt, kad Bangladešas vis dar yra skaniausio kada valgyto gatvės maisto šalis. Beje, dažnoje gatvės užeigoje, ypač provincijoje, nerasite mums įprastų maisto įrankių, mat vietiniai viską valgo rankomis, o neskystą maistą (kiaušinienę, žuvį, miltinius kepinius) išsinešimui įdeda į iš seno laikraščio susuktą kūgelį.
(keista kad priešpriešais atvažiuojantis autobusas netilpo į kadrą)
Apsilaižę pirštus vidurdienį pajudam link Dakos. Važiavimas autobusu Bangladeše buvo ekstremaliausias mano gyvenime. Darius tik pajudėjus autobusui nuėjo į priekį, kad galėtų įamžinti kelionės vaizdus, tačiau neilgai trukus grįžo į autobuso galą. Vairavimo stilius toks agresyvus, kad lengvai galima tiesiogine to žodžio prasme apsišikt. Keliai siauri, sunkvežimių, autobusų, tuktukų ir rikšų pilni keliai. Darydamas lenkimą autobusas absoliučiai nekreipia dėmesio į už jį mažesnes transporto priemones ir dažnu atveju tuktukų vairuotojai norėdami pasiekti kelionės tikslą turi trauktis nuo kelio vos ne į griovį kad nesusidurtu kaktomuša. Lenkimo manevro nestabdo ir iš priekio atvažiuojantis sunkvežimis, kuriam yra pypsinama ir spiginama šviesomis, kad jis privalo stipriai lėtinti greitį ir trauktis kiek įmanoma į kelkraštį. Po vieno iš tokių lenkimų, kai tik per sekundės dalį autobusas spėjo sugrįžti į savo juostą, Darius parėjo iš priekio atgal bei susiraitė popietės miegui.
Besidairydami aplink, greit prieinam išvados, kad mūsų sutiktas indas traukinyje apie Bangladešą prisakė daug netiesos. Taip, šiukšlių ir čia netrūksta, tačiau bent jau pakelės yra daug tvarkingesnės nei Indijoje. Prie to turbūt prisideda mini savartynai, esantys šalia kelio kas keliolika kilometrų. Dar dažniau nei savartynai, Bangaldeše galima sutikti deginto molio plytų fabrikėlių. Vieni dirba pilnu pajėgumu, kiti apleisti ir beveik sugriuvę, tačiau akivaizdu, kad šitas versliukas šioje šalyje tikrai klesti. Žmonės taip pat čia itin paslaugūs. Jau pirmomis valandomis Bangladeše pajautėm, kad baltieji turistai čia itin retas svečias. Dėmesingi, susidomėjimo, neretai net baimės pilni žvilgsniai lydėjo visą laiką, kol mes svečiavomės Bangladeše. Čia yra įprasta važiuojant ilgesnius maršrutus daryti iki 20-30min pertraukas. Sustojam viename iš miestelių. Autobusų aikštelė pilna vietinių keliauninkų, elgetų ir visokiausių prekeivių.
Nusiperkam arbūzą ir čia pat vietoje prisėdę ant laiptų pradedam jį darinėti. Visas šis nekasdienis spektaklis momentaliai pritraukia visą būrį smalsuolių, kurie neabejotinai pirmą ir galbūt paskutinį kartą mato tokį vaizdą. Nors iš pat pradžių buvo nejauku, tačiau jau žinodami, kad lyg magnetas traukiame vietinių susidomėjimą, nusprendėm tiesiog nekreipti dėmesio. Ramiai bevalgant arbūzą, staigą aikštėje pasigirsta šūksniai ir beveik visa bendruomenė, įskaitant ir mūsų auditoriją, pasileidžia bėgti į vieną pusę. Visoje aikštėje lieka vos vienas kitas. Po kelių minučių visi žmonių minia grįžta atgal ir gyvenimas smėlėtoje autobusų aikštelėje toliau vyksta savo eiga. Paklausiam kelių vietinių, kas čia nutiko?
“-Kažkas, pavogė iš moters rankinę/maišą, tad visi pradėjo jį vytis, kai pagavo grįžo atgal.
-O kas jam nutiko?
-Greičiausiai jis jau nebegyvas arba suluošintas.
Ir iš tiesų šiuose kraštuose vagystė yra bene didžiausias nusikaltimas už kurį baudžiama griežčiausiomis bausmėmis. Kartais gatvės linčo teismas gali nubaust mirties bausme. Kitais atvejais, už tai kad vogė, būna nukertamos plaštakos, už tai kad bėgo pavogęs – ir pėdos. Po galūnių amputacijos vagis, visą likusį gyvenimą pasmerktas gyventi skurde, gėdoje ir didelėse kančiose. Lieka atviras klausimas, kuri bausmė griežtesnė.
Bus daugiau…
