Vieną dieną žmona man pasakė: „Noriu į Gruziją“. Ir ką jūs manot, nepraėjo nė mėnuo, kai lyg iš dangaus nukrito pigus skrydis Vilnius – Kutaisi – Gdansk. Pirmas mūsų kelionės tikslas – aplankyti milžiniško dydžio Enguri upės užtvanką, tad pradžiai reikia pasiekti Zugdidi miestą. Mes važiavom pirmiausia į stotį ir iš jos sėdom į „maršrutkę“, kuri, pasirodo, važiuoja tuo pačiu keliu pro oro uostą, tad, jeigu ir jūsų pirmas kelionės taškas yra Zugdidi, tiesiog pereikit kelią, einantį šalia oro uosto, ir susistabdykit „maršrutkę“. Pirmą dieną Gruzijoje leidžiam sau kiek pasilengvinti kelionę ir Zugdidi mieste pasigaunam taksistą, kuris mus nuveš iki pirmo lankytino objekto.
Čia apžiūrim įspūdingą užtvanką, pasiderime su jau draugu tapusiu taksistu ir pratęsiam kelionę kartu su juo iki pat Mestijos. Vairuotojas visada geranoriškai sustoja prie gražesnio kraštovaizdžio, mūsų neskubina, tad galutinį tikslą pasiekiam jau sutemus. Nors prieš kelionę planavom aplankyti didesnę pusę Gruzijos, tačiau jau po pirmų dienų praleistų Svanetijoje, supratom, kad tiek daug neaprėpsim. Tiesiog tai toks gražus regionas su nuostabiais kalnų slėniais, upėmis, žmonėmis, kad jam skyrėme bene pusę savo atostogų laiko. Lipom į kalnus, žygiavom jų slėniais, lankėm atokius kaimelius ir stebėjom vietinių žmonių gyvenimą. Vieną dieną šiaip ne taip užlipę iki 3200 metrų aukštyje esančių Koruldi ežerų ir įveikę virš 10km atstumo, supratom, kad nusileisti pėsčiomis jėgų sunkiai rasim. Čia į pagalbą atėjo vietiniai, kurie kaip tik baigė piknikauti netoli ežeriuko ir geranoriškai sutiko mus pavėžėti Isuzi pikapo bagažinėje kalnų keliuku atgal iki miesto. Puiki atrakcija, per kurią mainėsi ir juokas, ir baimė, ir palengvėjimas. Pakeliui įsisodino dar keletą merginų ir linksma gaida sėkmingai pasiekė finišą. Reikia pripažinti, kad patys kalnų ežeriukai nėra verti dėmesio, tačiau tie vaizdai kurie atsiveria žygiuojant link jų verti kiekvieno prakaito lašo 🙂
Taip pat apsilankėm Ushguli kaimelyje, kuris yra įsikūręs 2100 metrų aukštyje pagal jūros lygį Shkhara kalno papėdėje. Tai viena iš aukščiausiai esančių gyvenviečių visoje Europoje, kurią pasiekti net vasarą ne visada yra galimybių dėl nuplauto kelio ar patvinusių jį kertančių upeliukų, jau nekalbant apie sąlygas vidury žiemos. Čia matėm vaikėzų lenktynes pakinkytais žirgais siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis. Jau 10-12 metų berniukai kuo puikiausiai įvaldę jodinėjimo meną ir tai daro net ne visada su balnais. Tai unikali vieta visoje Svaneti, kurią tiesiog privaloma aplankyti.
Pasivaikščioję kaimo gatvelėmis bei Laptari kalnų perėja, vakarop parvažiavom atgal į Mestiją. Čia kaip tik užtaikėm ant karvių grįžimo namo nuo kalnų šlaitų. Tik saulei pasislėpus už kalnų viršūnių, jos vienos pačios traukia namo pas savo šeimininkus nakvynei ir anksti ryte vėl išleidžiamos laisvai ganytis į kalnų pievas. Tiesiog gražu žiūrėti kaip kiekviena žygiuoja savo maršrutu ir priėjusi namus stoviniuoja prie vartelių laukdama, kol šeimininkas ją įleis.
Sekančią dieną važiavom iki Mazeri kaimo, kurį pasiekėme autostopu. Labai norėjosi išbandyti šią keliavimo būdą, nes teko girdėti, kad Gruzija bene draugiškiausia šalis autostopininkams. Ir iš tiesų, problemų nekilo visiškai jokių, žmonės geranoriškai sustoja ir paveža net tolėliau negu patiems reikia. Už gerą – geru ir kiekvienas pavežėjas apdovanojamas lietuviška atributika.
Mazeri kaimas įsikūręs įspūdingame slėnyje su tekančia kalnų upe, tolumoje krentančiu kriokliu, pievose laisvai besiganančiais žirgais ir nuostabiu natūraliu parku. Jausmai būnant jame yra lyg iš pasakos. Apmaudu, tačiau parko gale esantis savadarbis tiltukas vienoje upės pusėje buvo nuplautas, tad persikelti per upę šioje vietoje ir nužingsniuoti iki krioklio nepavyko, o daryti 6km lankstą pėsčiomis ir eiti per kaime esantį tiltą „nebežengė kojos“ 🙂
Draugiški ir svetingi svanai nepalieka abejingų. Tai tikrai jokia ne paslaptis. Tačiau lygiai taip pat jie gali greitai susikivirčyti, rėkti vienas ant kito, o po kelių minučių ir vėl glėbesčiuoti. Galbūt jų toks būdas. Vieno vyriško vakarėlio metu gausiai liejosi čiačia ir alus, garsiai skambėjo traukiamos dainos, tačiau staiga visa tai peraugo į didelį kivirčą ir net rimtus susistumdymus restorano viduje. Greit subėgusios padavėjos atskyrė kelis didžiausius peštukus, kurie vis dar lojo vieni ant kitų, kažką gražiai pasakė ir nuramino. Vieną bičą pasiėmusi už parankės išsivedė. Likę dar kurį laiką dėl kažko garsiai ginčijosi, tačiau aistros palaipsniui rimo ir čiačia toliau liejosi laisvai. Puikus požiūris, kad visus alkoholio įtakotus kivirčus geriausiai sprendžia moterys. Tokiu atveju būna mažiau pasekmių. Visiškas paklusnumas joms tikrai paliko didelį įspūdį 🙂
Nors ir labai nenoriai, tačiau penktą atostogų dieną atėjo metas palikti Svaneti regioną ir keliauti apsidairyti po Adžarijos platybes, kuriame gausiu nacionalinių parkų, yra puikus botanikos sodas bei žinoma Juodoji jūra. Labai norėjosi grįžti kitu keliu nei atvažiavom, tačiau to kelio kokybė yra itin prasta, jį net keliose vietose kerta sraunios kalnų upės ir surasti vairuotoją, kuris pasiryžtų šiai kelionei nebuvo taip paprasta. O ir tie, kurie sutikdavo vežti, kainą nurodydavo labai didelę. Tai maršrutas, kuris pareikalauja didelių pastangų, kelio žinojimo ir susikaupimo, neatmetant ir automobilio dėvėjimosi. Bendrakeleivių rasti nepavyko, tad šią atrakciją atidedam kitam kartui.
Po daug jėgų pareikalavusios viešnagės Kaukazo kalnuose, Adžarijos regione atostogų režimu mėgavomės jūra (nors ir akmenuota), kriokliais, vaikščiojom įspūdingame botanikos sode, I amžių menančiame Gioni forte ir žinoma naktiniame Batumyje.
Tik vieną ankstų rytą palikęs žmoną išsimiegoti lig valiai, išvykau į Mtirala nacionalinį parką, garsėjantis kaip drėgniausia vieta visoje Gruzijoje. Ir iš tikrųjų vešli augmenija, slidūs šlapi takeliai bei net ryte tvyrantis tvankus oras tai tik patvirtina. Nacionalinį parką nuo kelio skiria srauni upė, kurią kirsti skirtingose vietose gali kabančiu tiltu arba lyniniu keltuvu. Nusprendžiau išbandyti ir vieną, ir kitą, tad eidamas į priekį pasirinkau kabantį tiltą, o grįždamas atgal kėliausi keltuvu, kuriame norėdamas persikelti pats turi sukti ratą. Pačiame parke yra nuostabaus grožio natūraliai susiformavusi kalnų upelio loma – ežeras, paėjus tolėliau (apie 1.5km) – įspūdingas krioklys. Kadangi atvažiavau anksti ryte, tai buvau pirmas žmogus tą dieną ėjęs takeliu link minėtų objektų, tad teko „skintis“ kelią per daugybę voratinklių. Galėjau netrukdomas išsimaudyti šaltame parko ežeriukyje, prie krioklio be klykavimų pasimėgauti krentančio vandens bei gamtos skleidžiamais garsais. Grįždamas atgal sutikau bendrai bene 20 žmonių einančių link krioklio. Tikrai parką aplankiau pačiu laiku. 🙂
Prieš išvykstant į Kutaisį, dar aplankėm Makhuntseti krioklį, pasiėmėm „easy level“ raftingą Acharistskali upe su keletą slenksčių ir su puikiomis emocijomis palikom žymiausią Gruzijos kurortą.
Paskutines dvi kelionės dienas praleidome Imeretijos sostinėje Kutaisyje, viename seniausių Europos miestų, ir jo apylinkėse. Čia aplankėm ant Kutaisio kalvos XI amžiuje pastatytą Bagrati katedrą, taip pat netoliese esantį Gelati vienuolyną. Paskutinę atostogų dieną skyrėme vaizdingiausioms Imeretijos vietoms: Martvili ir Okatse kanjonams, Kinchkha kriokliui ir Prometheus urvui. Įspūdingi kanjonų vaizdai, iš aukštai krentančio vandens didybė bei 900 metrų besitęsiantis pasivaikščiojimas urvu puikiai vainikavo pirmąją, bet tikrai ne paskutinę, viešnagę Gruzijoje. Tiesa, urve dirbtini žalios, mėlynos ir raudonos spalvos apšvietimai stipriai gadina vaizdą. Reik tikėtis, kad su laiku jie bus pakeisti natūralios šviesos lemputėmis.
Gruzija – nuostabi šalis, nors akivaizdu, kad problemų jai netrūksta. Kelionės metu teko matyti daugybę nebaigtų statyti arba išvis nebegyvenamų ir paleistų pastatų (vienas iš jų yra pačiame Mestijos (Svaneti sostinė) centre). Didesnių miestų priemiesčiuose apstu kelis dešimtmečius menančių ir senai nebenaudojamų aprūdijusių degalinių, kuriose prieglaudą randa nuo kaitrios saulės besislepiančios karvės. Pastarosios beje, kaip ir kiaulės, ganosi šalikelėse visoje šalyje. Dažnu atveju mėgsta pasivaikščioti ar tiesiog pastoviniuoti ir vidury kelio. Joms visada pagrindinis kelias 🙂
FAKTAI:
• Beveik visas vietas įmanoma pasiekti su „marshrutkom“ arba pavežėjimo paslaugas teikiančių įmonių vairuotojais. Taksi naudojomės vos du kartus per visą kelionę
• Nėra jokios prasmės visai kelionei imti asmeninį vairuotoją/gidą. Jums puikiai apie tam tikrą regioną, jo istoriją ir lankytinus objektus papasakos vietiniai vairuotojai/gyventojai. Tokiu atveju būsit patys savo kelionės laiko planuotojai. O tai yra didžiulis pliusas
• Pavežėjimo kainos žmogui:
Kutaisi oro uostas – stotis 5 GEL
Kutaisi stotis – Zugdidi (107km) 7 GEL
Mestia – Ushguli – Mestia (70km) 30 GEL
Mestia – Batumi (270km) 30GEL
Batumi – Kutaisi (150km) 15GEL
Kutaisi – Martvili – Okatse – Kinchhkha – Prometheus – Kutaisi (visos dienos tripas) (160km) 50GEL
• Visas kainas važiavimo turit suderinti prieš kelionę. Nuvykus į tašką teks mokėti tiek kiek pasakys vairuotojas (taksistas)
• Gėrimai:
Borjomi 1l – 1.2-1.7 GEL
Alus: 0.5l – 2-2.2 GEL, 2.5l bambalys 7-8 GEL, bare 0.4-0.5l – 1.5-4GEL
naminis konjakas(40-45 laipsnių) 0.5l – 5-8 GEL
naminis vynas 1l – 6-10 GEL
• Apgyvendinimas:
svečių namuose 30 – 40 GEL kambarys su dvigule lova, asmeniniu dušu ir tualetu. Kaina visur labai panaši, gal kiek Batumi didesnė. Žinoma yra ir už 70-100 GEL
• Kur pavalgyti:
Mestija – baras – restoranas „ Lile“ – fantastiško skonio škmeruli
Batumi – restoranas su terasa 4 aukšte „Sapevari“. Skanus maistas, puikus vaizdas, tik vietoj mažo patiekalo atnešė didelį. Atitinkamai ir susimokėt teko 🙂
Kutaisi – restoranas „Qalaquri“ Ne visada pagal logišką eiliškumą pateikia maistą, bet labai skanus. Čia geriausi ir skaniausi valgyti khinkaliai Gruzijoje
Jeigu restorane užsisakėte per daug maisto, jums visada jį supakuos į dėžutę išsinešti namo.
