Po dviejų dienų safarių Ngorongoro ir Tarangire nacionaliniuose parkuose, vyriška trijulė turėjo du pasirinkimus. Vienas jų vedė link balto smėlio, žydros jūros, naktinių klubų, ledinių kokteliukų ir ne tik prisotintą Zanzibarą. Tuo tarpu kitas viliojo, pasak vietinių autobusų agentūrų, “vos” 17h trunkančia kelione (1050km) autobusu link retai turistų lankomo Tanganikos ežero regiono su Mahale kalnų nacionaliniu parku priešaky, kuriame randama didžiausia žinoma rytinių šimpanzių populiacija. Sunku patikėt, tačiau ši kompanija atsispyrė Zanzibaro linksmybėms ir pasirinko sunkesnę, bet tikrai egzotiškesnę bei naujų patyrimų ir nuotykių žadančią kryptį link Tanganikos ežero.
Babati mieste sulaukiam jau apie valandą vėluojančio autobuso į Kigomą (55.000 Tzs). Kelionės pradžioje viskas klojasi taip, kaip mums ir pasakojo autobusų agentūros darbuotojas. Mes sėkmingai pasiekėm Singida miestą, po jo Nzega, tačiau tada prasidėjo linksmybės. Vietoj to, kad autobusas toliau važiuotų artimiausiu keliu pro Tabora miestą iki Kigomos, jis pasuko neasfaltuotu, oranžiniu Afrikos smėliu nuklotu keliu. Akivaizdu, kad kelionės sąlygos pasikeitė: pastovus kratymasis, kalnai dulkių ir atsirandanti nežinomybė dėl likusios kelionės trukmės.
Žinoma, važiavimas provincijos keliais turi savo šarmo, nes keliauji regionais, kuriuose gyvenantys žmonės ypatingai retai mato turistus, gali stebėti jų kasdienybę ir gyvenimo būdą. Taip bedardant tampa akivaizdu, kad Kigomos nepasieksim nei per 17h, nei per 20h Pradeda temti, o mes dar tik įsukom į asfaltavimui ruošiamą kelią link Kigomos nuo šalia Viktorijos ežero esančios Mwanza miesto pusės. Po daugybės valandų važiavimo, autobusas pagaliau sustoja ir aš su Nerijum einam ieškot tualeto nežinia kur esančio nežinomo miesto pakelėje. Proceso metu staiga girdim kaip užsikuria ir pajuda autobusas. Na, panyka nekyla, nes vienas mūsiškių lyg ir turėtų būt jame, tad situacija nėra beviltiška. Išėję į gatvę akimis palydim betolstantį autobusą, tačiau, pamatę šalia einantį konduktorių, kiek atsikvepiam. Jis mus nuramina paaiškinęs, kad vairuotojas tik patraukė tolėliau autobusą ir, dėl likusio dar ilgo atstumo ir kelio darbų, nusprendė čia pernakvoti. Va tiesiog va taip. Na bandom bent pasnausti ir mes.
„Patogiai” išsimiegoję anksti ryte pratęsiam kelionę ir truputį po vidurdienio, prabuvę 27h autobuse, mes pagaliau pasiekiame išsvajotą Kigomą, didžiausią prie Tanganikos ežero įsikūrusį Tanzanijos miestą. Jame apsistojome pas ten gyvenančią latvių šeimyną, su kuriais tikrai labai greit susibičiuliavom, išgirdom daug spalvingų istorijų apie gyvenimo ir verslo darymo čia niuansus ir įvairias peripetijas.
Nors ir esam labai pavargę, bet žinom, kad turim susirast vairuotoją, kuris rytoj mus nuveš iki šalia Mahales nacionalinio parko esančio Makombės kaimelio (kiti tą pačią vietovę vadina Lagosos kaimo pavadinimu). Yra variantas važiuot maršrutiniu mikroautobusu, kas neabejotinai finansiškai daug patrauklesnis sprendimas, tačiau mūsų noras turėt vairuotoja nėra vien tik komforto klausimas, bet ir galimybė bet kur ir bet kada pasidaryti sustojimą, norint įamžinti gražesnį vaizdą į ežerą ar vietinių gyvenimo spalvas. Šiaip ne taip suderinam kainą, kuri savo pigumu nustebina net latvius ir kitos dienos ankstų rytą pajudame link Makombės. Tai tikrai labai vaizdingas maršrutas per įsikūrusius tikru afrikietišku ritmu pulsuojančius kaimelius, greta plytinčiu Tanganikos ežeru, keltu per upę ir… nebepravažiuojama atkarpa.
Belikus 7km iki mūsų kaimelio ir įveikus kokias 3 siaubingas balas, panardinus kapotą ir sėkmingai neužpylus žvakių, mes esam priversti sustot ties klampyne, kurioje jau stovi ten įstrigęs sunkvežimis. Padėkojam savo vairuotojui ir užsidėję kuprines buvom pasiruošę likusį maršrutą eiti pėsčiomis, bet čia į pagalbą atskubėjo vietinis gyventojas su apdaužytu ir aprudyjusiu, dėl nesuprantamų priežasčių vis dar važiuojančiu, automobiliu. Mums pasisekė, nes jis atvažiavo iš kaimelio pusės pasitikti savo moterų su dideliais prekių maišais, kurios iki klampynės keliavo iš Kigomos maršrutiniu mikroautobusu. Šiaip ne taip sutalpinus visus daiktus į automobilį, dar sugebam tilpti ir mes trys, jo dvi moterys, du mažamečiai vaikai bei žinoma pats vairuotojas. Nežinau, kaip atlaikė automobilio dugnas, kuris ir taip jau buvo minkštas kaip kartonas.
Pasiekus kaimelį, mes greitai tampam didžiausią susidomėjimą keliančiu objektu, mat turistai šiame kaimelyje paprastai neapsistoja. Mahales parko lankymas yra bene brangiausias visoje Tanzanijoje, dėl probleminio susisiekimo ir blogos infrastruktūros, todėl visi kelionių agentūrų pasiūlymai jame apsilankyti yra su vietiniu propelerinio lėktuvuko skrydžiu tiesiai į šalia parko pievoje įrengtu mini aerodromu bei specialiai turistams įrengta prabangia nakvynės vieta, kas ir iškelia viso komplekto kainą itin drąstiškai. Kaimelyje susiduriam su pirmąja problema, nes kaip tyčia šiomis dienomis ten vyksta kažkoks vietinis forumas ir visi svečių namai yra užimti. Išskyrus vieną kambarį. Mūsų laimei kaimas turi vieną iščiustytą kambarį su “queen size” lova ir ružavu tinkliuku nuo uodų virš jos. Taip, tai erdvus ir blizgiomis plytelėmis išklotas visiškai kičinis kambarys skirtas jaunavedžiams ir šiai nakčiai jis virs mūsų namais 🙂
Iki Mahales parko štabo nuo mūsų kaimelio dar 14km, kuriuos įveikti galima tik su motociklu nes toliau nuo čia esantys keliukai nebepritaikyti automobiliams. O ir poreikio, panašu, tam nėra, nes bent 30km spinduliu čia esančius automobilius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Išeinam į miestą susitarti su boda-boda (motociklas) vairuotojais, kad mus paimtų anksti ryte nuo nakvynės namų, nes 8h ryte mes jau turime būti nacionalinio parko štabe. Vėluoti šįkart negalima, nes būtent ryte, kai šimpanzės nusileidžia nuo kalnų arčiau ežero pakrantės, jas lengviausia pastebėti ir sutikti vaikštančias ant žemės bei pusryčiaujančias per naktį nukritusiais prinokusiais vaisiais.
Bevaikštant kaimelio gatvėmis, prieina gerai angliškai kalbantis jaunuolis, kuris tampa kaip ir mūsų vietiniu gidu. Jis patikina mūsų išvadas, kad kaimelyje itin retai apsistoja turistai. Jam tai pirmas kartas, kai jis tai mato savo akimis, nes iki tol apie tai yra tik girdėjęs.
Bandome ieškoti kažko pavalgyti, nes visą dieną gyvi vos sauja riešutų. Apmaudu, tačiau kaimelyje nieko kitko apart beskonių virtų pupelių ar ryžių rast nepavyko. Priežastis paprasta: diena jau eina vakarop ir visa ryte sugauta žuvis jau apdorota arba suvalgyta. Žmonės čia neturi šaldytuvų, tad ryte pagauta žuvis yra suvalgoma iki pietų. Tačiau pavyko rast “Beach Bar” su vėsioje kamaroje laikomu “Kilimanjaro” alumi. Tikra atgaiva kūnui ir sielai 🙂
Kaimelio pakraštyje matome pastatytą molą laivams švartuotis. Dar prieš kokius trejus metus šis kaimas sunkvežimiais buvo pasiekiamas tik esant idealiomis sąlygomis, nes po kiekvieno didesnio lietaus per kelią pradėdavo tekėt upeliai ir atkapomis buvo visiškai nepravažiuojamos net su motociklais. Visi būtiniausi produktai, gyvuliai, grūdai ir visa kita kaimus šioje vietoje pasiekdavo 1913 metais vokiečių pastatytu laivu “MV Liemba”, kuris kursduodavo iš Kigomos iki pat Zambijos ir atgal (6-7d į vieną pusę). Ilgą laiką tai buvo vienintelė transporto priemonė gabenti didelius kiekius įvairiausių produktų, kuri sustodavo ties tam tikrais kaimais vidury ežero. Iki jo atplaukdavo mažesnės motorinės valtys, i kurias būdavo perkraunama visa manta, perlipdavo keleiviai. Būtent prie šio molo tie mažesni kaimo laivai ir būdavo prišvartuojami. 2022 m. pradžioje dėl tragiškos MV Liemba laivo būklės jo įprastinis maršrutas buvo sustabdytas neribotam laikui. Gali būti, kad prie to prisidėjo ir iš dalies išspręstos logistiko problemos sutvarkius sunkiausiai pravažiuojamas kelio per Mahales kalnus atkarpas. Dabar molas naudojamas labai retai. Kelis kartus per mėnesį čia prisišvartuoja laivas kursuojantis skersai Tanganikos tarp Lagosa kaimo Tanzanijoj ir Kongo Demokratinės Respublikos, tad nenuostabu kad čia nebuvo jokio laivo. Visa molo teritorija yra aptverta tvora ir saugoma vyriausybės nusamdytų sargybinių. Mums išreiškus norą ant jo pasivaikščioti, gidas sukalba su sargybiniu ir mus įleidžia į saugomą teritoriją su viena sąlyga, kad nebus galima fotografuoti molo teritorijos. Galimos tik tolėliau esančių Mahales kalnų fotografijos.
AK-47 apsiginklavęs sargybinis lydi mus ir, padarius kelias kalnų nuotraukas nuo molo, staiga pareiškia, kad už vieną nuotrauką reikės susimokėt po 5.000 Tzs. Afrikietiškas reketas iš užsienio turistų tokiose situacijose labai dažnas, tad buvo lauktas ir čia. Mes gražiai pasakom, kad nuotraukų daugiau nedarysim ir, jeigu jis pageidauja, galim jas visas ištrinti. Sargybinis leidžia jas pasilikti, tačiau jau grįžus prie teritorijos rakinamų vartų, paprašo sumokėt po 2.000 Tzs kiekvienam. Kaip tyčia neturim smulkių pinigų ir siūlom jam 5.000 Tzs už visus. Kai jau atrodė, kad viskas sutarta, pro šalį praeidamas kitas neuniformuotas apsauginis persimeta keliais žodžiais su mūsiškiu. Pastarasis staiga pakeičia savo nuomone dėl pinigų ir pareiškia, kad ne po 2.000 Tzs, o teks kiekvienam po 10.000 Tzs susimokėt paliekant teritoriją ir nesileisdamas į jokias diskusijas nueina iki savo būdelės. Įtampa tikrai pakilus, bet mes vistiek leidžiam sau su juo pasiderėt iki 20.000 Tzs bendrai. Šiaip ne taip pavyksta jį įkalbėti ir palikti saugomą teritoriją stipriai nenusiskausminus. Džiaugiamės kad išsisukom su sąlyginai nedidelėmis išlaidomis, nes tokioj situacijoj jis galėjo užsigeisti 50.000 ar dar daugiau “yč” ir mes būtume įsprausti visiškai į kampą, ypač, kai esame tokiame pasaulio užkampyje.
Žinoma, po viso šito nutikimo mūsų vietinis jaunasis gidas labai apgailestavo, išvadindamas apsauginį didžiausiu bastardu, ir už jį atsiprašė. Finansinis nuostolis tikrai nedidelis, tad nepraradę puikios nuotaikos dar pasivaikštom po kaimelį ir temstant grįžtam į savo jaunavedžių apartamentus ilsėtis prieš rytojaus išvyką į svečius pas šimpanzes.
