Bene labiausiai intriguojančios dienos Tanzanijoj ryte keliamės dar prieš aušrą. Sulaukiam kiek vėluojančių boda-boda vairuotojų ir išvykstam iki Mahales parko štabo siauru keliuku. Pakeliui smagu stebėti bundančius kaimus, iš molio nulipdytus namelius ir į laukus atlikti kasdienių darbų jau traukiančias moteris bei jaunų piemenų genamus gyvulius.
Mahales pagrindinę būstinę pasiekiame truputį vėliau nei planuota. Dar blogiau – susiduriam su apmokėjimo problema. Nors internete net keliose vietose teko skaityti, kad Mahales nacionalinis parkas yra vienintelis Tanzanijos parkas, kuris vis dar priima mokėjimus grynais pinigais, realybė kiek kitokia. Per karantino laikotarpiu užpuolusį turizmo štilį, Vyriausybė netoli Mahales parko įrengė mobilaus interneto ryšio bokštą ir apmokėjimai vykdomi jau griežtai per TANAPA sistemą. Didelis didelis ačiū parko darbuotojui Magombe, kuris sutiko atlikti apmokėjimą savo kortele ir priimti iš mūsų grynus pinigus. Jei ne jis, kažin ar dabar rašyčiau šį straipsnį apie mega sėkmingą vizitą Mahales nacionaliniame parke.
Tad po visų finansinių prievolių, vėluodami apie valandą, skubiai sulipame į motorinę valtį, kuria dar ~30 minučių plaukiam iki šimpanzių apgyvendintų teritorijų. Ten jau mus pasitinka šios dienos mūsų gidas. Puikiai angliškai kalbantis ir šautuvu ginkluotas reindžeris mus lydės viso vizito metu kartu su keliais pagalbiniais, kurie su mačetėm vaikščios per krūmynus, padėdami mums kaip galima iš arčiau pamatyti šimpanzes.
Mahalės nacionalinio parko teritorijoje anksčiau kartu su šimpanzėmis gyveno Batongve ir Holoholo bendruomenės, tačiau 1979 metais sparčiai augant čia gyvenančių žmonių populiacijai, buvo nuspręsta juos visus iš čia iškeldinti, paliekant Mahales kalnuose šeimininkauti išskirtinai šimpanzes. Jei ne šis sunkus sprendimas, galbūt dabar ši vietovė nebūtų žinoma kaip turinti didžiausią laisvėje gyvenančių šimpanzių populiaciją. Kartais tik sunkiais sprendimais gali pasiekti viršūnę.
Pasirašius svečių knygoje dar verčiame lapus atgal bandydami surasti bent vieną čia apsilankiusį tautietį. Pasiekus 2015 metus ir vis dar neradus nei vieno lietuvio įrašo, nusprendžiame nebegaišti laiko ir eiti ieškot šimpanzių. Mūsų gidas trumpai paaiškina taisykles, kurių privalu laikytis svečiuojantis šiose džiunglėse. Visų pirma negalima triukšmauti, kalbėtis tarpusavy reikia tik pašnibždomis. Priėjus šalia šimpanzių šeimos būtina užsidėti kaukę, o tuo metu reindžeris įjungs laikmatį. Pasirodo svečiuotis parke galima 8h, tačiau būti prie šimpanzių – vos vieną valandą. Taip yra dėl to, kad būtų kaip galima mažiau trikdoma jų kasdienybė.
Mahalės kalnuose veši pačios tikriausios Afrikos atogrąžų džiunglės. Vešli augmenija, kabančios lianos, milžiniški paparčiai, tvyranti drėgmė ir nenutylantys įvairūs gamtos garsai – viskas taip, kaip ir buvo galima isivaizduoti.
O diena mums pasitaikė fantastiška! Paėjus vos 10-15 min gilyn į džiungles sutikom pirmąsias ramiai ant takelio bepusryčiaujančias šimpanzes. Kažkur toliau vešlioje augmenijoje būrio alfa patinas staiga balsu surėkė ir visi primatai, metę savo užsiėmimus pasileido bėgti pro mus link jo. Šimpanzių būriai neužsibūna vienoje vietoje ir pastoviai juda savoje teritorijoje, tad mečetėmis ginkluoti pagalbininkai visos viešnagės metu sekė šeimos narius per sunkiai praeinamas džiungles ir pranešinėjo per raciją mūsų gidui link kurios vietos jos juda. Džiunglėse yra daug išmintų takelių, kuriuos mintinai žino čia dirbantys reindžeriai, tad eidami jais sugebėdavome vis prieiti arti gražuolių šimpanzių, viena kurių praėjo visiškai arti kojų, kad net jutau kailio plaukelius. Paprastai šimpanzės niekaip nereaguoja į jas lankančius žmones, ypač valgio metu.
Tik pasisotinusios, jos susigrąžina smalsumą ir gali prieiti, patempti per drabužius ar šiaip smalsiai nužiūrinėti iš arčiau. – Stovėkit ramiai, niekaip neraguokit, jei kuri prieis, tačiau patys arti jų neikit, ypač prie motinų su mažais šimpanziukais, – patarimus duoda mūsų gidas. Mahalės ir Gombės nacionaliniai parkai, kuriuose gyvena šimpanzės, yra vieninteliai parkai visoje Tanzanijoje, kuriuose yra nustatytas lankytojo mažiausio amžiaus kriterijus. Taip yra dėl to, kad yra buvę daug atvejų, kai šimpanzių patinai, pamatę kūdikį, puola jį laikančius tėvus ir, pagrobę vaiką, jį nužudo.
Praleistos trys valandos Mahalės kalnų džiunglėse buvo nepakartojamos. Pamatėm šimpanzes besikarstančias medžiuose, ramiai valgančias vaisius ant žemės ar belupančias žievelę nuo vaistinių augalų pagerinant virškinimo sistemos darbą. Matėm didelį patiną su savo patele ir mažu šimpanziuku bei jų mažos šeimynėlės ypatumus, kai baigęs valgyt patinas paėjo keletą metrų į šoną ir atsigulė ant nugaros išskėtęs kojas. Tai pamačiusi patelė staigiai metė savo užsiėmimus ir nubėgo prie jo blusinėti kirkšnis ir tarpkojį. Neatsiliko ir mažasis šimpanziukas, kopijuodamas mamos veiksmus. Tai pavyko pamatyti jau pačioje vizito pabaigoje, tad prisipildę teigiamų emocijų ir juoko, patraukėme atgal.
– You are so lucky boys! – tarė mūsų gidas. – Prieš kiek daugiau nei mėnesį čia lankėsi šveicarų grupelė, kuri atskrido mažu lėktuvu ir lankėsi čia tris dienas po 8 valandas, kol tik trečios dienos pabaigoje iš nemenko atstumo pagaliau pamatė iš džiunglių ant tako išlindusią šimpanzę. Jūs net neįsivaizduojat kokie jie buvo laimingi, tad jums šiandien ypatingai pasisekė.
Po tokių žodžių supranti, kad tas šimpanzių pasirodymas, kurį mums teko stebėti nėra kažkokia kasdienybė ir iki pilno komplekto betrūko, kad būtume sutikę ir kur medyje besiilsantį leopardą. Jų čia gyvena sąlyginai nemažai, tačiau dėl unikalių gebėjimų slapstytis ir vešlios augalijos juos itin sunku pastebėti. – Per visą savo gyvenimą aš čia juos esu pastebėjęs vos kelis kartus, – pernelyg neįsijausti pataria gidas 🙂 Dar kartą ačiū visiems Mahalės parko darbuotojams už priėmimą, pagalbą tiek prieš safarį, tiek jo metu, draugiškas šypsenas ir puikią nuotaiką, o ypač ačiū vietinėms garžuolėms šimpanzėms, kad įsileido į savo namus ir buvo tokios svetingos!
Kadangi diena išties sėkminga, prie savo nakvynės vietos būnam kiek po 14h ir nors turim išsipirkę jaunųjų apartamentus dar vienai nakčiai (kas galėjo pagalvot kad taip anksti grįšim), nusprendžiam palėkt su mūsų boda-boda vairuotojais iki už 10km esančio kito kiek didesnio kaimelio, kuriame pagal išankstinę informaciją turėtų būti bent 5-6 automobiliai ir galbūt taip pavyktų parvažiuoti dar šiandien iki Kigomos arba bent jau arčiau didmiesčio. Reikia pripažinti, kad likti dar vieną dieną šiame Dievo pamirštame kaime, kuriame nelabai ko rasi valgyti, netryškom noru, o maitintis ir toliau vien sausainiais ir alum jau nebedžiugino. Bevažiuodami į Lukomos kaimą vėl matome toje pačioje klampynėje įstrigusį jau kitą sunkvežimį, prie kurio ir vėl kapstosi kokie 8 vyrukai. Mano manymu, kokie 2-3 kūzavai skaldos toje vietoje išspręstų visą problemą, tačiau niekas tuo neužsiima ir po kiekvieno užklimpimo palieka vis sunkiau pravažiuojamą atkarpą. Na, ne mūsų kiemas, ne mes ir tvarkomės.
Apeinam Lukomos kaimą, pasiklausinėjam tų kelių angliškai kalbančių žmonių apie automobilius, rodom gestais ko norim, kol galiausiai suprantam, kad šiuo metu tiesiog nėra kaime veikiančių automobilių, kurie galėtų nuvažiuoti 140 km iki Ilagala didelio kaimo. Entuziazmas grįžti į Kigomą dar šiandien jau paėmęs viršų, kad imamės avantiūros ir klausiame mūsų trijų vairuotojų, tai kiek gi būtų iki Ilagala su motociklais. Vaikinai pasitaria ir mums telefone parodo kainą, kuri mums yra visiškai priimtina, tad be didelių diskusijų ir net be derybų “jamam” šią avantiūrą ir keliaujam dulkėtu ir duobėtu žvyrkeliu iki kelto per upę.
O kelionėje buvo visko: milžiniški dulkių kamuoliai, staiga atėjęs lietus, bei vėl dulkės iš mūsų padarė visiškus bomžus. Važiuojant pasidaro aišku, kad Ilagala kaimą pasieksime tamsoje ir nors vaikinai tikrai spaudė, tačiau kelio danga stipriai limituoja važiavimo greitį. Truputį po 19h privažiuojame keltą. Mums aplinkiniai moja ranka ir garsiai rėkdami rodo į atplaukiantį keltą. Pasirodo 19h yra paskutinis kelto reisas per upę, tad ir šioje vietoje mus lydėjo milžiniška sėkmė. Žinoma, nespėję į keltą, būtume tikrai kažką sugalvoję ir, galimai, mus už 10x didesnę kainą būtų perkėlės koks vietinis žvejys su kanoja, bet vistiek ačiū trims jaunuoliams už puikius vairavimo įgūdžius ir saugią kelionę, o svarbiausia už pristatymą laiku 🙂
Ir žinot ką? Mūsų dienos sėkmės limitas dar nebuvo išsemtas. Persikėlę per upę jau prieblandoj sėdam ant naujų boda-boda ir važiuojam iki Ilagala kaimo. Dar važiuojant į Mahalės parką matėm kad čia yra svečių namų, tad blogiausiu atveju neliktume miegot ant suoliuko, bet to ir neprireikė. Kaimo centre vis dar matome bestovynuojantį vieną dala-dala mikroautobusą. Pasirodo, jis tiesiog dar nespėjo grįžti į Kigomą po ilgos darbo dienos, tad suderinę kainą sėdame tryse į aplamdytą ir 5 karus pragyvenusį mikroautubą bei jau tamsoje lekiam į Kigomą. Mes laimingi, dala-dala vairuotojas taip pat laimingas suradęs sponsorius, kad nejučia iš kuprinės pats išlenda šilto alaus buteliukas, kuris tą dieną buvo skaniausias alus pasaulyje! Nors ir pavargę, bet gavę tiek daug puikių emocijų ir apsigyvenę netoli latvių namų, dar ilgokai vakarojam lauke su šaltu alučiu.
Sekančios dvi dienos Kigomoje buvo tiesiog poilsis, besišnekučiuojant bei svaiginantis su latviu Marciu, kuris itin džiaugėsi mūsų viešnage, kad net nenorėjo mūsų paleist ir siūlė nemokamą apnakvydinimą savo nuomojamame namelyje. – Aš čia neturiu ką veikti, – sako latvis. – Biznis, biznis, nelegalus biznis, porą pokalbių ir viskas. Aš čia viską susikūręs ir man tiesiog reikia draugijos, aš to labai ilgiuosi. Likit dar vienai dienai, – vilioja jis ir ant stalo pastato dar vieną didelį Konyagi butelį. Stiprus vietinis valstybinis alkoholis Tanzanijoje beveik nieko nekainuoja (0.7l vos 6.5€), tad svaigintis čia tikrai pigu. Šiaip viskas čia pigu, išskyrus safarius, o jie neadekvačiai tuština kišenes. 🙂
Anksti ryte, nors ir lengvai patinę bei kankinami troškulio, atsisveikinam su itin svetingu Kigomos regionu ir grįžtam atgal, iš kur ir pajudėjom link Tanganikos, tik jau perklausę 5x ar tikrai autobusas važiuos trumpiausiu keliu. Toliau planuose unikalioji Hadzabe gentis, kuriai vienintelei Tanzanijoje leidžiama legaliai rūkyti marihuaną ir kuri vis dar laikosi savo papročių bei užsiima medžiokle savadarbiais įrankiais. Be to, ji yra tik viena iš trijų Rytų Afrikos genčių, kuri savo kalboje naudoja priebalsių kliksus. Apie visa tai ir kaip mums pavyko kartu su jais medžioti, bus paskutinėje dalyje apie svetingąją Tanzaniją.
