Hadzabe gentis – viena unikaliausių Tanzanijoje, gyvenanti palei Eyasi ežero pakrante. Tai viena iš trijų likusių genčių Tanzanijoje (kitos dvi: Akie ir Sandawe, manoma, yra kilusios iš tos pačios Hadzabe genties), kuri vis dar užsiima medžiokle taip, kaip tai darė prieš daugelį metų jų protėviai. Žinoma, globalizacija neišvengiamai palietė ir šią atokią bendruomenę, kurią naujausiais duomenimis šiuo metu sudaro vos kiek daugiau nei tūkstantis pagal seniausias tradicijas gyvenančių narių. Be medžioklės, genties nariai užsiima ir vaisių bei laukinių bičių sunešto medaus rinkimu.
Kitas, ne ką mažiau, išskirtinis Hadzabe genties bruožas – jų kalba, kuri pasižymi priebalsių klaksėjimu, kas yra labai neįprasta mūsų ausiai, o dar labiau liežuviui. Bandymai pakartoti jų ištartus žodžius ar vardus tiesiog sukeldavo didelį vietinių juoką. Taip pat ši gentis yra vienintelė bendruomenė Tanzanijoje, kuriai, atsižvelgiant į ilgametes tradicijas, leidžiama legaliai rūkyti marihuaną. Na bet apie viską iš eilės.
Tad po kur kas sklandesnės kelionės atgal iš Kigomos, kiek po vidurnakčio išlipame ties sankryža į Karatu miestą, iš kurio, tikimės, atvažiavęs jau laukia mūsų geru draugu tapęs Jackson. Pasitikėjimas juo maksimalus, tad nedvejodami išlipame iš autobuso. Ir, žinoma, jis mūsų jau laukia. Ir laukia, kaip pasirodo, jau geras dvi valandas. Nors yra jau po vidurnakčio, tačiau mes esam ištroškę ir išbadėję, tad dar leidžiam sau pavalgyti visą parą dirbančioje gatvės virtuvėj iškeptos ožkytės, tad Karatu miestą pasiekiam tik apie 3h nakties.
Rytojaus planas labai paprastas – po pietų nuvažiuoti į Hadzabės genties apgyventą teritoriją ir trumpai pasisvečiavus viename iš kaimų gauti leidimą rytojaus medžioklei, bet prieš tai reikia pasiruošti, nes, kaip žinia, į svečius važiuoti tuščiomis nemandagu. Mes vis dar turim būtent šiam atvejui išlaikytą bloką cigarečių, nusiperkam ir naminio iš bananų daromo alaus – mpege, mūsų gidas parūpina keletą suktinių marihuanos ir mes pasiruošę.
Afrikoje iš kiekvieno didesnio miesto vedančiuose keliuose yra policijos patikros punktai. Kartais jie būna tušti, tačiau tikrai ne tame kelyje, kuris veda link Hadzabe teritorijos. Policininkai pamatę, jog mašinoje sėdi turistai visada stabdo automobilį bei prašo kyšio, su sąlyga, kad nedarys nuodugnios patikros. Jie puikiai žino, kad važiuojant pas Hadzabe viduj yra vežamas nelegalus krovinys, tad vairuotojas yra priverstas duoti jau plačiai žinomą kupiūrą policininkui ir tik tada važiuoti toliau. 🙂
-Fuck, stovi!, – pamatęs policiją susinervinęs ištaria Jackson ir pasuka į šalikelę, kuri veda palei krūmus, ir dideliu lanku aplenkia policijos reketo punktą. – Šitie ne mano draugai, čia aš turėčiau susimokėti nemažą pinigą ir tada patirčiau bankrotą arba visi varytume į kalėjimą, – pusiau juokais pusiau rimtai sako Jackson.
Sėkmingai išsisukę nuo reketo, pasukam link Eyasi ežero, kertam beveik išdžiuvusią upę, pakeliui įsisodindami viename iš Hadzabe kaimų anksčiau gyvenusį, tačiau emigravusį ir dabar gidu – vertėju dirbantį vyruką, kuris padės mums susikalbėti su vietiniais. Be jo bendravimas būtų įmanomas tik gestais, tad didelis ačiū jam už suteiktą galimybę plačiau pažinti vietinius ir jų gyvenimo ypatumus.
Gerokai po pietų atvykstam į Hadzabe kaimą ir užmezgame pirmą pažintį su vietiniais. Kaimo pakraštyje esančio baobabo pavėsyje sėdi beveik visi čia gyvenantys vyrai. Kas rūko, kas drožia ar tiesina strėles ar įtempinėja lanką, o kas tiesiog drybso nieko neveikdamas. Tai tokia kaip ir jų susirinkimo vieta. Įteikiame jiems dovanų: stiprių vakarietiškų cigarečių, didelę kanapių suktinę bei bananinio alaus ir Konyagi spiritinio gėrimo. Vietiniai bananinį alų iškart paturbina supildami visą spiritinio gėrimo turinį ir godžiai išgerę užsirūko suktinę, kurią siunčia vienas kitam, bei, žinoma, duoda užtraukti ir mums. Šio mandagaus žesto atsisakyti nevalia, tad, nuviję visas mintis, prisijungiam prie ryšio sustiprinimo ceremonijos. Nuotaikos kaimelyje tikrai geros, tad nenuostabu, kad pavyksta susitarti dėl rytojaus medžioklės anksti ryte, kurioje leista dalyvauti ir mums.
Nors nakvynei apsistojome netoli jų kaimo, tačiau visą naktį pliaupęs lietus kiek pakoregavo planus. Nedidele srovėle tekėjusi Afrikos upė, kurią vakar dieną pravažiavom be didelių sunkumų, per naktį tapo nepravažiuojamai srauni, tad teko daryti didelį lankstą ir upę pravažiuoti tiltu. Nepaisant to, kad šlapia žemė nėra pati tinkamiausia medžioklei, genties atstovai, kaip ir žadėję, jau laukia mūsų pasiruošę medžioklei. Ietimis ir lankais ginkluoti 7-8 įvairaus amžiau kaimo vyrai kartu su trimis žaliais (baltais?) turistais patraukia į tikrą (o gal ir imitacinę) medžioklę.
Neįtikėtinai įgudusios medžiotojų akys sugeba pamatyti įvairius, net ir mažus medžiuose tupančius paukštukus, tačiau kelios paleistos strėlės tikslo nepasiekė. Tolstant nuo kaimo pavyko rasti laukinių bičių apleistą nedidelį lizdą medžio šakoje pilną prinešto medaus. Mėgaujamės momentu kabindami medų medžio šakele kartu su Hadzabe vyrais ir giriam jo skonį. Tikrai labai gardus laukinis Afrikos medus. Dar po keliolikos minučių ragaujam ten augančių kaktusų vaisius. Nežinom kuo šios degustacijos baigsis mūsų organizmui, bet dėl to labai ir nepergyvenam. 🙂
Kai jau grįžtant atgal į kaimą atrodė, kad medžioklė bus nesėkminga, keli vyrai, vedami kaimo vyriausiojo, staiga pasuka nuošaliau. Tada dar du eina link tos pačios vietos iš kitos pusės ir po kelių minučių grįžta su peršauta vis dar gyva beždžione. Kaimo vadas, parodęs ją mums, paima medžioklės laimikį už uodegos ir su visa jėga trenkia galva į žemę, taip užbaigdamas beždžionės kančias.
Genties vyrai stengiasi negrįžti tuščiomis į kaimą ir pakeliui renka sausuolius laužui, vienas net išspardė visą sudžiūvusį kelmą ir užsimetęs ant pečių traukė ramiai namo, kol netikėtai pajautė kažką ropojant. Skorpionas! Taip, jis nebuvo iš tų didžiųjų keliančių didelę baimę, tačiau nors ir mažas, jis vis tiek yra mirtinai pavojingas. Vietoj to, kad jo ramiai atsikratytu, medžiotojas paėmė jį su pirštais ir pradėjo spausti, kol iš skorpiono uodego pradėjo sunktis nuodai, į kuriuos ištepė savo strėlių antgalius. Ištepęs strėles, paėmė jau nebegyvą skorpioną ir likusius nuodus išspaudė savo paausyje kitiems kartams. Kai pagalvoji, juk reikia neužsimiršti ir nesikasyt tos vietos jokiais būdais. Stipru!
Iki pat dabar nežinau kiek daug šitoj medžioklėj buvo tikrumo ir ar tikrai beždžionė buvo pašauta lanko strėle, tačiau vienas iš šunų, kuris lydėjo mus medžioklės metu, grįžo šlubuodamas kruvina koja. Kad ir kaip ten bebūtų, emocijų medžioklė suteikė daug ir buvimas kartu su genties vyrais ilgam išliks mūsų galvose. Kas išties buvo tikra, tai laukinis medus, kaktuso vaisius ir tas nuodingas skorpionas buvo labiau nei tikras. Leisgyvė strėlės perverta beždžionė, kurią vakarop kaimo vyrai neabejotinai suvalgys pasikepę ant laužo, taip pat buvo tikra, tad vietos iš anksto surežisuotam spektakliui lieka nedaug. 🙂
Po medžioklės grįžę į kaimą padėkojame už puikiai praleistą laiką kartu. Prieš išvažiuojant dar duodam keletą pakelių cigarečių ir lydimi plačių šypsenų atsisveikinam. O gaila, visai norėjosi paragauti to medžioklės laimikio 🙂
Tanzanija – itin saugi Afrikos šalis, tad visiems kurie dar nėra buvę toje tikrojoje juodojoje Afrikoje rekomenduoju pradėti nuo jos. Tikimybė susirgti maliarija dėl didelio aukščio virš jūros lygio čia taip pat yra labai labai maža (išskyrus Tanganikos regioną). Žinoma, Tanzanijoj safariai nėra pigus reikalas, bet jame bent kartą gyvenime sudalyvauti yra ko ne privalu kiekvienam gamtos mėgėjui. Ir tai negrįžtamai pakeis jūsų nuomonę apie zoologijos sodus. Nebijokit, Afrika baisi tik jūsų galvose. 🙂
