Ne paslaptis, kad Uzbekistanas – šalis, kurios beveik tris ketvirtadalius ploto sudaro dykumos ir pusdykumės. Ji labiausiai žinoma dėl savo unikalių, gilią istoriją menančių Šilko kelio miestų: Khivos, Bukharos, Samarkando ir keleto kitų, kiek mažiau populiarių miestų. Šie trys miestai kartu su sostine Taškentu yra labiausiai turistų lankomos vietos šioje valstybėje. Nuotraukų, pasakojimų, patarimų ir daug visokios kitos naudingos informacijos apie juos pilnas internetas tiek lietuvių, tiek anglų, tiek kita, Uzbekistane populiaria, kalba.
Atskiro paminėjimo vertas nebent buvusios Chrorezmo imperijos teritorijoje šalia Amudarjos upės prieš 2500 metų įkurtas Khivos miestas. XVI amžiuje, atkūrus Chorezmą (tik pavadintas kitu, Khivos chanato vardu), Khiva buvo paskelbta jo sostine ir tokia buvo iki pat XIX a pabaigos, kai Khivos chanatą užėmė rusų imperija. Dabar šis miestas, o tiksliau jo senamiestis, apjuostas didinga mūrine siena, yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Sustingusio laike senamiesčio gatvėmis pasivaikščioti galima visiškai nemokamai. Prie vartų yra pardavinėjami VIP bilietai už 200 000 sumų, kas lyg ir sufleruoja apie leidimą įeiti visur, kur tik yra įmanoma, tačiau taip, deja, nėra. Tai tik bilietas į visus senamiestyje esančius muziejus. Į pačius pagrindinius ir įdomiausius statinius, kaip žymusis Khivos minaretas ar didinga siena, bilietus teks pirkti atskirai. Sužinoję, kad už įėjimą į minaretą ir pakilimą iki jo viršaus reikės sumokėti dar po 100 000 sumų, jautėmės kažkiek apgauti. Tad, jeigu muziejai nėra jūsų mėgstamiausių lankytinų vietų sąrašo viršuje, aš rekomenduočiau to VIP bilieto nepirkti, o susimokėti atskirai tik už patekimą į minaretą ir istorinę miesto dalį juosiančią sieną.
Buvusioje Chorezmo imperijos teritorijoje žymus ne tik Khivos miestas. Plačiai išsišakojusioje istorinėje Amudarjos upės deltoje, tarp milžiniškų dykumų (Karakumų pietuose ir Kyzylkumų šiaurėje) plyti didžiulė oazė. Čia dar X a prieš Kristų apsigyveno pirmieji žmonės. Archeologiniai kasinėjimai įrodo, kad jau tada buvo pradėti kasti patys pirmieji irigacijos kanalai, nukreipiant plačios ir sraunios Amudarjos upės vandenį žemių drėkinimui bei kasdieniam naudojimui. Vandens gausioje teritorijoje galima rasti išlikusių net 2-4 amžių prieš Kristų menančių fortų griuvėsių iš skirtingų imperijos laikotarpių: Ayaz Kala, Toprak Kala, Kizil Kala, Gyaur Kala ir kitų. Iš viso skaičiuojama, kad didesnių ir mažesnių tvirtovių čia būta iki 50. Kai kurias iš jų Uzbekistano vyriausybė po truputį atstatinėja, atkurdami autentišką buvusią išvaizdą.
Beje, šalia pat Gyaur Kala griuvėsių, esančių šalia naujosios Karakalpakstano sostinės Nukuso, yra vienos seniausių, jeigu ne pačios seniausios, vidurinės Azijos kapinės – Mizdakhano nekropolis. Žmonės čia pagal zoroastrizmo religiją iškilmingai pradėti laidoti 3-4 a. prieš Kristų ir kartu su Gyaur Kala fortu bei gyvenvietėmis sudarė Mizdakhano kompleksą. Iki VIII a. čia klestėjusios zoroastrizmo religijos legenda byloja, kad šiose kapinėse yra palaidotas pirmasis pasaulio žmogus – Adomas. Virš manomo jo kapo yra pastatytas mauzoliejus – “apokalipsės laikrodis”. Pasak legendos, kiekvienais metai nuo mauzoliejaus nukrenta po plytą, o nukritus paskutinei plytai prasidės pasaulio pabaiga, tad tikintieji piligrimai, aplankę šią šventą vietą, simboliškai uždeda plytas atgal ant mauzoliejaus sienų tikėdami, kad tai išgelbės pasaulį nuo pražūties.
Irigacinių kanalų kasimas, prasidėjęs dar prieš tris tūkstančius metų, savo piką pasiekė šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjunga nusprendė Amudarjos bei Syrdarjos upių (pagrindinių Aralo jūrą maitinančių intakų) vandenį kanalais nukreipti į aplinkinių žemių drėkinimą ir jose vystyti masinę medvilnės agrokultūrą. Nuo Amudarjos upės per Turkmėnistane besidriekiančią ypač sausą Karakumų dykumą 1954 metais buvo pradėtas kasti vienas didžiausių pasaulyje kanalų. Daugiau nei tris dešimtmečius trukę kasybos darbai per keturis etapus buvo užbaigti 1988-aisiai. Pratęsus kanalą nuo šalies sostinės Ašchabado iki pat Kaspijos jūros bendras jo ilgis pasiekė net 1400 km. Sostinėje ir šalia jos taip pat buvo iškasti ir keli dideli vandens rezervuarai. Ilgus metus buvusi didelė vandens problema šalyje buvo išspręsta. Įvairiais skaičiavimais į kanalą nukreipiama apie 45% atitekančio Amudarjos upės vandens, kurio labai didelė dalis prarandama dėl nekokybiškai ir atmestinai iškasto kanalo. Norint padidinti kanalo efektyvumą reikalingos milžiniškos investicijos. Apie tai Turkmėnistano valdžia kalba jau 10 metų, tačiau arba tų pinigų ji neturi arba net nenori ieškoti. Visiems gerai taip kaip yra, bent jau kol vandens netrūksta ne tik aplinkinių žemių drėkinimui, jų nudruskinimui, bet ir žalių plotų didžiuosiuose miestuose laistymui.
Dėl prieš milijonus metų paleogono periode čia telkšojusio Tetijos vandenyno, visas šis regionas yra labai druskingas. Būtent Aralo ežeras ir yra, o greit bus galima sakyt buvo, tai, kas liko nusekus priešistoriniam vandenynui. Važiuojant regioniniais keliais labai lengvai pastebimi oranžinio dirvožemio paviršiuje susiformavę druskų lopinėliai, kurie iš pažiūros atrodo lyg paskutinio sniego likučiai ankstyvą pavasarį.
Kad paverstų šią žemę derlinga, Sovietų Sąjunga praeito amžiaus viduryje nurodė iškasti didelį irigacinių kanalų tinklą, į juos nukreipiant po Karakumų kanalo likusį Amudarjos upės vandenį ir pradėti propaguoti žemdirbystę, pagrinde medvilnės auginimą. Tiek Karakumų kanalas Turkmėnistane, tiek tanki kanalų sistema Uzbekistane yra iškasta paskubomis, negalvojant nei apie efektyvumą, nei apie galimas pasekmes Aralo jūrai. Kai kuriais skaičiavimais kanaluose prarandama iki 40% viso nukreipto vandens ir tik ⅔ jo panaudojama pagal paskirtį. Žinoma, iškasus kanalų tinklą, regionas atsigavo tiek ekonomiškai, tiek pačio gyvenimo kokybės prasme. Tačiau kaina, kurią už tai žmonės turi susimokėt – pražūčiai pasmerkta Aralo jūra. Ji Uzbekistano pusėje dabar likusi tik kaip siauras pailgas ežeriukas. Ir iš tikro niekam dėl to neskauda širdies ir niekas net negalvoja apie tos jūros atgaivinimą. Priešingai – dar dabar yra kasami nauji kanalai, nes nepanaudojamo upės vandens vis dar yra per daug. Buvusi srauni bei plati Amudarjos upės delta, šiuo metu yra visiškai išdžiūvusi. Pakeliui link buvusių jūros ribų yra sunaudojamas beveik visas vanduo. Kažkada prie jūros kranto buvęs Moynak uostas šiuo metu yra ~150km atstumu nuo dabartinio jūros kranto. Uzbekistano pusėje esančios Aralo jūros dalies greitu metu nebeliks visiškai, tad pirmas kelionės tikslas Uzbekistane – apsilankymas prie šios jūros likučių.
Tai padaryti nėra taip paprasta, o nuvažiuoti savarankiškai praktiškai neįmanoma, tad dar prieš kelionę buvo užsakytas trijų dienų turas iš Nukuse veikiančios ir tuo užsiimančios agentūros “Besqala Tour” su nakvyne jurtose prie pat Aralo jūros kranto.
Kad turas bus smagus ir linksmas paaiškėjo jau per pirmą pusvalandį. Anksti ryte, pajudėjus iš Besqala Hostel, mūsų vairuotojas Zafar rodo pirštu į tolėliau esantį kaimą ir sako:
„-Va ten yra pats blogiausias kaimas pasaulyje.
-Hmmm… – klausiamu žvilgsniu žiūriu į vairuotoją.
-Ten gyvena mano pirmosios žmonos mama, – susprogdina juoko bombą Toyota visureigyje Zafar, – Labai blogas žmogus, šneka nesustodama, panašiai kaip ir pirmoji mano žmona, – toliau nestabdo linksmų plaučių uzbekas.„
Pirmasis Aralo turo taškas – Moynak miestas su jame esančiomis žymiomis laivų kapinėmis. Kažkada buvęs judrus žvejų miestas, po ekologinės Aralo jūros katastrofos, ilgą laiką buvo nykstančiu ir merdinčiu miestu su itin dideliu bedarbių skaičiumi. Tik prieš keletą metų Uzbekistano vyriausybė skyrė milžiniškas investicijas miesto infrastruktūrai gerinti, galimai kaip kompensaciją dėl sunaikintos jūros. Ir išties, gatvės mieste sutvarkytos, net įrengti tvarkingi šaligatviai, renovuojami seni pastatai bei statomi nauji. Žinoma, gyvenimo ritmas niekada nebebus toks kaip buvo prieš 6 dešimtmečius, tačiau pati gyvenimo kokybė čia po truputį normalizuojasi.
Ir tai yra paskutinis miestas prieš nusukant į bekelę, kuriame dar galima nusipirkti trūkstamų gėrimų bei užkandžių. Daug maisto prisipirkti nebūtina, nes turo operatorius “Besqala” jurtų stovyklavietėj prie Aralo jūros jums patieks tiek pusryčius, tiek po dienos pasivažinėjimų jūsų lauks vakarienė. Visas maistas bei nealkoholiniai gėrimai jau yra įskaičiuoti į turo kainą.
Važiuojant išdžiūvusios jūros dugnu nesunku pastebėti didelį kiekį gamtinių dujų išgavimo stočių. Visame Uzbekistane praktiškai visos transporto priemonės važiuoja varomos būtent dujomis (pagrinde metanu). Dėl begalinio jų kiekio, metano dujos yra tokios pigios, kad pilnai pripildžius lengvojo automobilio dujų balioną už 70 000 sumų (kiek daugiau nei 5€) galima nuvažiuoti 300-350 km. Būtent dėl tos priežasties keliauti skersai išilgai tarp Uzbekistano miestų yra labai pigu net ir su privačiu vairuotoju.
Pravažiuojant vieną po kitos ant išdžiūvusio jūros dugno įrengtas dujų išgavimo stotis, natūraliai kyla dar viena mintis. Uzbekai ne tai, kad negali, bet turbūt net ir nenori atkurti buvusių Aralo jūros kranto linijų. Juk pastatyti dujų gręžinį ant žemės yra nepalyginamai pigiau nei statyti platformą jūroje.
Naujai susiformavusi Aralkumo dykuma (teritorija, kur kadaise plytėjo jūra) vakarinėje pusėje atsiremia į Astiurto plynaukštę. Ties istorine Aralo jūros kranto linija yra susiformavę įspūdingo grožio spalvingos uolos, vietomis siekiančios net 400 metrų. Čia taip pat yra milžiniškų, nuo plynaukštės atskilusių, uolienos gabalų, tad nekasdieniai gamtos dariniai viso turo metu kaustė dėmesį.
Besqala jurtų stovyklavietė įkurta kiek nusileidus nuo Ustiurto plynaukštės, tačiau dar nepasiekus pačios jūros lygio. Nuo jos atsiveria labai gražus vaizdas į aukštus uolietus krantus bei atsitraukusią Aralo jūrą. Anksti ryte iš čia galima pasimėgauti nuostabiu saulėtekiu, tad pasirinktai stovyklavietės vietai duodam 10 balų! Pats pirmas žingsnis atvykus į vietą – maudynės Aralo jūros likučiuose. Kad tikrai sąžiningai išsimaudyti, tenka nemažą atstumą maknoti klampiu juodu moliu, tačiau, įbridus kiek aukščiau kelių, pasiekiamas kietas smėlėtas dugnas ir maudynės tampa malonios. Itin didelio druskingumo vanduo praktiškai išlaiko kūną ant vandens paviršiaus vos kelių yrių pagalba. Ir nors visas maudynių procesas nėra “maldyviškas”, atsibeldus tokį didelį atstumą bekele, įmerkt kojas tiesiog privaloma! 🙂
Antra turo diena buvo skirta atokiau nuo jurtų stovyklavietės esančių uolų aplankymui. Vaikštant tarp įvairių spalvų ir formų uolų darinių atrodo, lyg svečiuotumeisi kitoj planetoj. Taip pat nuvažiavom apie 70 km šiauriau link Kazachstano sienos apžiūrėti buvusios Sovietų Sąjungos karinės bazės likučių, tačiau, mano manymu, ji neverta tos 2 valandų kelionės į vieną pusę plynaukštės lyguma, kai didžiąją kelio dalį nieko, apart skurdžios pusdykumės augmenijos, nesimato. Tad aš rekomenduočiau didesnę dienos dalį skirti ilgesniam pasivažinėjimui jūros lygyje ir tas pačias ir net tolėliau esančias uolas apžiūrėti iš apačios. Žinoma, pusdykumėj važiavimą paįvairino keletas smulkių graužikų, vėžlių bei bent dviejų rūšių besišildančios gyvatės, kurių čia išties labai daug.
-Va, dar viena geriausia mano pirmos žmonos draugė, – rodydamas pirštu į dar vieną sutiktą gyvatę toliau pokštus skaldo mūsų linksmasis vairuotojas Zafar. Suprasdamas mūsų humoro jausmą, visos kelionės metu jis nevengė įvairių, net ir pakankamai stiprių bajerių, kurie mums tikrai labai tiko. Ir ne tik apie savo pirmą žmoną. Na, bet visi pokštai pasakyti prie Aralo jūros tegul ir lieka prie Aralo jūros 🙂
Ir tada prasidėjo dalykai. Nuo pat ankstyvo ryto juntamas kiek stiprokas ir žvarbus vėjas bėgant dienai stiprėjo. Virš Aralo jūros pradėjo telktis debesys. Gerokai po pietų, jau važiuodami jūros lygyje link plynaukštės uolų, tolumoj, ties jūros krantu, pastebim lyg kažkokį lietaus šuorą. Geriau įsižiūrėjus, suprantam, kad tai tikrai ne lietus. Nuo žemės kylantys balkšvi šuorai sufleruoja apie besiformuojančią smėlio ir druskų audrą. Nors iš pradžių atrodžiusi visiškai nedidelė ir nepavojinga, pavažiavus vos kelis kilometrus, ji mus pasitiko visu gražumu. Žinoma tai nebuvo ta stiprioji Sacharos dykumos smėlio audros siena, bet vis tiek šis gamtos reiškinys buvo patirtas pirmą kartą gyvenime. Labai greitai smėlio ir druskų dulkės “prarijo” Aralo jūrą bei aplinkines uolas beveik paslėpdama ir ką tik virš galvų skaisčiai plieskusią saulę. Pasak vairuotojo, tokios ar panašios audros Aralo regione kyla 5-6 kartus per metus.
„O, tai mums labai pasisekė užtaikyt!, – džiaugiuosi aš.
Oj, ne… Jums labai nepasisekė, nes šitos audros yra labai pavojingos sveikatai, – visiškai be jokio džiugesio rimtai atsako Zafar.”
Ir išties, atsitraukęs jūros vanduo paliko druskingas toksinais užterštas lygumas, tad kylančios audros didelius toksinių dulkių kiekius iškelia į orą ir užteršia ne tik toliau nuo jūros esančias teritorijas bei vandenį, tačiau ir labai paveikia kvėpavimo takus. Būtent dėl užteršto oro šiame regione yra labai didelis kūdikių mirtingumas (net 75 iš 1000), o suaugę žmonės daug dažniau nei kitose vietovėse suserga vidaus organų ar kvėpavimo takų ligomis. Tikimės, kad tas laikas praleistas smėlio ir druskų audroje nepadarė didelės žalos mūsų sveikatai.
Trečios dienos rytas išaušo lyg vakar nieko nebūtų įvykę: dangus giedras, oras tyras, kraštovaizdis kartu su Aralo jūra vėl pateiktas visu gražumu. Tik dulkių sluoksniai jurtoje ir stovyklavietėje išvartytos kėdės priminė apie vakar siautėjusią audrą. Atgal į Nukusą grįžtam kitu maršrutu, tikėdamiesi sutikti laisvai besiganančius kupranugarius, tačiau balandžio pradžia dar per ankstyvas laikas. Jie vis dar Kazachstano dykumose ir čia pasirodo sužaliavus augmenijai maždaug gegužės mėnesį.
Prieš grįžtant į Nukusą yra aplankomos dar dvi labai įdomios Karakalpakstano vietos. Pirma jų – Sudočjės ežeras, kuris kadaise buvo Aralo jūros dalis. Kaip ir Aralo jūra, jis buvo maitinamas Amudarjos upės atšakų vandeniu, tačiau dėl didelio jo sunaudojimo, šiuo metu yra stipriai nusekęs. Ežero, kuris dabar jau skilęs į keletą mažų ežeriukų, gyvybę palaiko iškasti papildomi kanalai, tačiau to tikrai neužtenka pilnam ekosistemos atstatymui. Šis ežeras yra paskutinė likusi vieta, kurioje dar galima aptikti tokią pačią gyvūnijos įvairovę, kuri kažkada klestėjo Aralo jūroje.
Šalia buvusios ežero kranto linijos yra ir keletas šiuo metu apleistų žvejų kaimelių. Vienas jų – Urga. Ir tai nėra tik paprastas eilinis apleistas žvejų kaimelis su apgriuvusiu žuvies fabriku ir natūraliu požeminiu rūsiu. Į šią gyvenvietę Stalino represijos laikais buvo tremiami režimui nepavaldūs žmonės, daugiausiai lenkų tautybės. O sąlygos čia gyventi buvo labai sudėtingos, ypač vasarą, kai karštis būna praktiškai nepakeliamas.
„Geras buvo žmogus, ponas Stalinas. Jau senais laikais skatino nemokamą turizmą, – stipriais bajeriais kelionę ir toliau paįvairina Zafar.”
Paskutinė, bet tikrai ne prasčiausia, trijų dienų turo lankytina vieta – Bursa-Kelmes druskų klampynė, kuri prieš 30 mln. metų buvo itin druskingo ežero dugnas. Tai didelė, daugiau nei 2000 kv kilometrų pločio druskų kristalų lyguma. Apie ją prieš kelis šimtus metų sklandė nemažai legendų, o pats vietovės pavadinimas verčiamas kaip “vieta, iš kurios negrįžtama”. Paėjėti iki druskų kristalais padengto buvusio ežero dugno tenka apie 2 kilometrus. Pasiekus jį apima puikus jausmas, o pašvietus ryškiai dykumos saulei, kristalai akinančiai sužimba, tad nepalikit automobilyje akinių nuo saulės. Vietomis pakankamai minkštas paviršius iš dalies paaiškina vietovės pavadinimo reikšmę. Spėju, kad paėjus giliau, link buvusio ežero vidurio, yra vietų, kur gali ir prasmegti. Kitą vietovės pavadinimo kilmę būtų sunku ir sugalvoti 🙂
Trys dienos praleistos šiame nesvetingame ir atšiauriame regione atsakė į kelis klausimus. Tapo akivaizdu, kad net ir be žmonių įsikišimo, dėl klimato kaitos, per milijonus metų čia įvyko didelių pasikeitimų. Iš kažkada tyvuliavusio vandenyno šiandien liko didelės druskingos dykumos su keliais džiūstančiais ežeriukais. Skirtumas tik tas, kad natūraliai besikeičiančios gamtos sąlygos teritoriją dykuma pavertė per dešimtis, jei ne šimtus milijonų metų, kai tuo tarpu žmogus viską galutinai sunaikinti sugebėjo per 50 metų. Ir dėl to visiškai nepergyvena…
Žinojom kur važiuojam ir važiavom čia, nes žinojom, dėl ko čia važiuojam, tad nepaisant tos aplink tvyrančios ekologinės katastrofos, viso turo metu mus lydėjo tik teigiamos emocijos. Tad didelis ačiū “Besqalai” už punktualumą ir visos kelionės plano laikymąsi, ačiū už puikius ir nuotaikingus vairuotojus, negendančius visureigius bei jaukią jurtų stovyklavietę. Šios trys įspūdžių kupinos dienos vertos kiekvieno išleisto dolerio. Ir kai pervargę po trijų dienų kratymosi bekele grįšite atgal į Nukusą, būtinai apsilankykit “Karakalpagim” restorane pasilepinti šio regiono virtuve bei specialiu grilintos mėsos asorti. Jūs tikrai to nusipelnėt! O maistas ne tik šiame restorane, bet ir visame Uzbekistane yra fantastiškai nepakartojamai skanus. Bet apie tai plačiau papasakosiu antroje dalyje, kurioje apžvelgsiu kitus du šalies regionus: Surchandarjos sritį ir Ugam – Chatkal nacionalinį parką.
